Utėlės. Utėlės??? Utėlės!!!

Nors su kokybiška švietimo sistema utėlės neturi nieko bendro, tačiau šie sutvėrimai yra neatsiejama ugdymo ir mokymo įstaigų dalis. Todėl jaučiu pareigą apie tai pakalbėti viešai.
Kiekvieną pavasarį bei rudenį Suomijos vaistinėse populiariausia prekė ko gero būna priemonės kovai su šiais parazitais. Nuo neatmenamų laikų utėlių problema yra apraizgyta gėdos jausmo, baimių ir įvairiausių mitų. Dažnam atrodo, kad tai nešvarumo ir apsileidimo pasekmė. Galiu jus nudžiuginti pasakydama, jog yra kaip tik priešingai! Utėlės labiausiai mėgsta švarius plaukus, švarius namus, kur gali sėkmingai daugintis. Beje, jos dar ir puikios plaukikės, todėl nekviestų svečių galime parsinešti ir iš baseino.

Plika akimi jas sunku pastebėti, nebent populiacija jau yra smarkiai kolonizavusi galvą.

Situacija gali virsti tikra epidemija, jeigu nesiimama apsisaugojimo priemonių. Tą suomiai puikiai žino, todėl be jokio gėdos jausmo iškart apie tai praneša. Norint išvengti utėlių epidemijos darželiuose, užsikrėtusį vaiką tėvai laiko namuose bent dieną, kol ima veikti prevencinės priemonės ir nuodai. Kruopščiai iššukuotas vaikas vedamas į darželį, tačiau visi darbuotojai yra informuoti ir imasi visų veiksmų, kad sustabdyti utėlių plitimą. Patalynė skalbiama ir keičiama kasdien, žaislai taip pat. Laikinai pašalinami kilimai, pagalvės ir kiti galimi užkrato židiniai. Visos šeimos informuojamos apie  tai, jog įstaigoje yra utėlių, ir kiekviena šeima imasi prevencijos. Tokiu būdu dažniausiai grupėje sustabdomas tolimesnis utėlių plitimas ir visi būna ramūs. 

Iš savo praktikos galiu pasakyti, kad mokymo ir ugdymo įstaigų darbuotojams užsikrėsti utėlėmis nėra taip paprasta.  Užtenka nešioti surištus plaukus.  Dažniausiai į šeimas jos patenka būtent per mokyklinio amžiaus vaikus, kurie mėgsta "sulįsti" į telefonus ir plančetes grupelėse suglaustomis galvomis.
Tačiau esmė ne ta, kas, kaip ir kur parsineša utėlių. Svarbiausia laiku informuoti aplinkinius, ir suomiai jaučia tam didžiulę pareigą. Jokios gėdos šiame reikale niekas nemato, o ir nėra prasmės matyti.