“Nustok žliumbti, kiek galima!”

“Kiek čia žliumbsi dar? Pažiūrėk į veidrodį, kaip baisiai atrodai!”
“ Kaip tau negėda verkti?”
“Man nusibodo klausytis tavo bliovimo!”
“ Tai menkniekis, dėl kurio neverta lieti ašarų.”
“ Tavo amžiuje jau niekas nebeverkia.”
“ Jeigu tučtuojau nenustosi žliumbti, neleisiu žaisti tavo mėgstamo žaidimo.”

Ar teko vaikystėje girdėti panašių frazių iš suaugusiųjų, kai dėl ko nors pradėdavote verkti? Ar tebegirdite jas ir šiandien, sakomas jūsų ar svetimiems vaikams? Kaip džiugu būtų išgirsti kuo daugiau neigiamų atsakymų.
Mano ausis šiandien vis dar pasiekia tokio pobūdžio frazės ir reakcijos į vaikų ašaras. Iš tiesų verkimas yra ausis rėžiantis, galvą užspaudžiantis, meilę užmarštinantis, iš proto varantis garsas. Kai kurie iš mūsų sugeba susitvardyti ( galbūt paslapčiomis patampydami sau už plaukų ar tiesiog tyliai paurgzdami kampe), kai kurie nebesusitvardo, mėto daiktus, daužo indus ( po to stebimės, kodėl vaikai mėto ir laužo daiktus). O pats baisiausias variantas, kai verkimas išprovokuoja mumyse agresiją ir smurtą prieš patį vaiką.

Šiandien vis garsiau kalbama, kaip svarbu mokyti vaiką atpažinti ir įvardinti emocijas, o ypač - savo vidinius jausmus ir išgyvenimus. Skaitant literatūrą suomių ir anglų kalbomis aš labai dažnai stabteliu, nes lietuvių kalboje tikrai trūksta daug žodžių ar išsireiškimų emocijoms įvardinti! Tuomet suku galvą ir mintyse žaidžiu “ALIAS” - pasakyk tai kitaip. Reikia didžiulių pastangų, kad sugebėčiau išmokyti save ir vaiką pažinti bei įvardinti jausmą, kuriam nėra žodžio! Galbūt žodyne ar knygose tas žodis yra, bet jo nėra gyvojoje kalboje, nemoku jo įvardinti, nors ir jaučiu jį. Tų žodžių nevartoja visuomenė, nebent tik knygų personažai. O ištarus gyvai  “man labai apmaudu” arba “ši situacija nuvilianti”, kyla kažkoks juokingas verbaline prasme nenatūralumo jausmas. Bet dabar ne apie tai.

Kodėl svarbu nenuslopinti vaiko emocijų ir jo liejamų ašarų nepraleisti pro ausis? Kaip galime padėti vaikui?
Suomiškasis “Pozityvus ugdymas” ir vėl dovanoja daug išminties, kuria noriu pasidalinti. Nustok žliumbti

Kitą kartą, kai kils noras įvairiomis formomis pasakyti NEVERK, galbūt tiks kuri nors iš šių frazių:

1. Liūdėti ar nusivilti kuo nors yra NORMALU.
2. Tau dėl to (kažko) labai sunku.
3. Aš esu čia, kartu su tavimi.
4. Papasakok man, kas nutiko.
5. Aš klausausi tavęs.
6. Taip, tai buvo tikrai labai baisu, liūdna... ir t.t.
7. Aš tau padėsiu.
8. Aš girdžiu ir suprantu, ką nori pasakyti.
9. Man atrodo, kad dabar nori pabūti viena (s), kai norėsi pasipasakoti, aš lauksiu ir išklausysiu.
10. Taip, tai iš tiesų yra neteisinga/nesąžininga!

Kodėl svarbu atkreipti dėmesį į liejamas ašaras, išsiaiškinti jų kilmę ir sušvelninti negatyvių išgyvenimų audrą?

Bet kokia, kad ir mažytė smulkmena, vaikui gali atrodyti kaip labai svarbus ir didelis dalykas. Tai tik mums, suaugusiems, gali atrodyti, kad kokia nors situacija neverta ašarų. Jeigu nekreipsime dėmesio į   dalykus, kol vaikas mažas, tai suaugęs jis nepasakos ir didelių. Vaiko pasaulyje viskas yra kitaip, viskas yra vienodai svarbu. Vaiko jausmai gali būti patys įvairiausi, ir jis nesugeba jų atpažinti, kontroliuoti ar suprasti. Mūsų darbas yra padėti vaikui tą padaryti.

“Nustok verkti”, “Na ir jautrumas pas tave”. Įsakymais ar gėdinimais vaikas neišmoksta kontroliuoti jausmų - jis išmoksta tik juos nuslėpti. Todėl padėkime išmokti emocinių įgūdžių:

1. Emocijų pavadinimas: “Tau dabar liūdna” , “Esi nusivylęs (usi), piktas (a), pavargęs (usi)”ir tt.
2. Emocijų pripažinimas: Reikšti jausmus yra NORMALU!

Patyčių kilmę aiškinančios teorijos

Foto Tiedebasaari.com

Evoliucijos teorija patyčias paaiškina kaip prisitaikymą, kai bandoje patyčių pagalba reikia išgyventi bei užsitikrinti galimybę daugintis. Tai matoma individo fiziniais bruožais, genais perduodamais palikuonims, kurie gimsta stipresni ir atsparesni už kitus ( Volk et. al. 2012). Evoliucinės teorijos šalininkai teigia, kad patyčios egzistavo ir egzistuoja per visą istorijos laikmetį tarp žmonių ir tarp gyvūnų, ir kultūros aspektas evoliucionistų nėra sureikšmintas. Tačiau pati istorija ir įvairūs tyrimai rodo, kad tos visuomenės, kuriose ryškiai matosi narių tarpusavio pagarba, rūpinimasis kitais, bendruomeniškumas ir bendradarbiavimas, gyvena kokybiškiausiai ( Szalavitz & Perry 2011). Evoliucijos teorija taip pat nekreipia dėmesio į aplinkos, auklėjimo ir ugdymo bei švietimo reikšmę patyčių raidai. 

Prisirišimo teorijos (Bowly 1969) šalininkai teigia, kad pirmasis vaiko ryšys su suaugusiuoju (mama ar tėvas ar globėjas) daro įtaką vaiko raidai bei santykiams su kitais žmonėmis laikui bėgant. Susiformavęs nesaugus ryšys gali nulemti piktą ir agresyvų elgesį su kitais vaikystės ar paauglystės laikotarpiu. 

Socialinio išmokimo teorija (Bandura 1977) grindžiama tuo, jog patyčių modelis yra išmoktas stebint aplinkinius. Darant tyrimus visgi yra pastebėta, kad egzistuoja ryšys tarp patyčių ir namuose patiriamo smurto. Todėl visiškai įmanoma, kad kenčiantis smurtą namuose, vaikas bus labiau linkęs tyčiotis iš kitų arba pats taps patyčių auka. Ta pati grėsmė išlieka ir tokiu atveju, jeigu mokytojo elgesys yra besityčiojantis iš vaiko. ( Baldry 2003, Twemlow & Fonagy 2005.) Kitais žodžiais tariant, vaikas gali išmokti tyčiotis stebėdamas aplinką, matydamas konkretų  pavyzdį kuris yra sustiprintas. 

Sociokognityvi teorija (Bandura 1977) dėmesį koncentruoja į vaiko kognityvinių ir socialinių įgūdžių vystymąsį. Tradiciškai vyrauja įsitikinimas, kad patyčios yra susijusios su silpnais socialiniais įgūdžiais arba silpnu kognityviniu atlikimu/veiksmu. Tačiau naujausi tyrimai atskleidžia, kad tai tik dalis tiesos,  nes yra nustatyta, kad tyčiojimuisi visgi reikalingi socialiniai įgūdžiai, tokie kaip grupės tyrinėjimas ir įvertinimas, įgūdžiai manipuliuoti, šantažuoti bei sugebėjimai atskirti narį nuo grupės. Mano pačios (knygos autorė Laura Repo) atliktas tyrimas visa tai patvirtina. Dalis besityčiojančių iš tiesų neturi pakankamai socialinių įgūdžių, tačiau kita dalis jau labai ankstyvame amžiuje moka naudoti psichologines patyčių formas. O tam reikalingas kažkurio lygmens tam tikrų įgūdžių išsivystymo laipsnis. 

Sociokultūrinis požiūris stengiasi suprasti situacijos veiksnių reikšmę elgesiui. Kitaip sakant, besityčiojantis elgesys nėra nulemtas vien tik individo bruožų, polinkių ar elgesio sutrikimų. Sociokultūrinis požiūris patyčias aiškina kaip kompleksišką socialinį reiškinį, kuriam įtaką daro daugybė socialinių veiksnių darželyje, mokykloje, namie mikro ir makro aplinkose. ( Harcourt, Jasperse, & Green 2014.) Būtent šitą požiūrį patvirtina ir toks pastebėjimas, kad patyčios pastebimos dažniau autoritarinėse, o ne demokratinėse visuomenėse. Todėl sociokultūrinis požiūris yra kaip atskaitos rėmas apjungiant bendras tyrimų išvadas bei ruošiant tinkamas visai visuomenei prevencines patyčių programas ( Pvz. Suomijos mokyklinių patyčių prevencinė programa KiVa Koulu). 

Evoliucijos teorijos šalininkai bando ieškoti priežasčių patyčioms, tačiau visai nekreipia dėmesio į kultūros bei socialinių veiksnių reikšmę. Net ir visai mažas vaikas jau yra apsuptas kompleksiškos socialinės aplinkos ir nuolat su ta aplinka komunikuoja. Patyčios pasireiškia visada tik grupėje, todėl į šį reiškinį reikia žiūrėti būtent per sociokultūrinį rėmą. Kadangi kalbame vis dėl to apie patyčių prevenciją tarp mažų vaikų, gyvybiškai svarbu atkreipti dėmesį į vaikų socialinių ir emocinių įgūdžių vystymąsi. Todėl šioje knygoje, o taip pat ir savo tyrime į patyčias žiūriu kaip į sociokultūrinį reiškinį bei kiekvieno vaiko individualų įgūdžių išmokimą ( sociokognityvinis požiūris). Pasikartojant galima teigti, kad patyčios yra kultūroje ir kontekste vykstantis ir keičiantis formas socialinis reiškinys, kuriam vykstant labai svarbu yra pradėti keisti aplinką, o ne į individą. Pastebima, kad patyčios yra išmokstamas elgesys, sujungtas ir su visuomene, ir su aplinka. Supančios visuomenės vertybės ir reikšmė vystosi ir auga laikui bėgant ir tos visuomenės nariai priima šiuos susiformavusius modelius kaip elgesio normą. Tokiu atveju individas nebūtinai savo noru atlieka vienokį ar kitokį vaidmenį grupėje. Taigi matome, kad visi grupės nariai daro įtaką elgesio normoms ir formuoja reikšmingas savo grupei vertybes.

Išversta iš knygos "Maži vaikai ir patyčių prevencija". Autorė Laura Repo 2015.