2016 m. kovo 6 d., sekmadienis

Lyderystė- pagalys į lietuviškos švietimo sistemos ratus

Paskutiniu metu Lietuvoje ypač daug diskusijų apie švietimo sistemą. Regis, atsidūrėme prie užrakintų durų, kurias apsupę laiko streikuojantys mokytojai, nepaklusnūs mokiniai, pečius trūkčiojantys valdininkai bei pasipiktinę ir stresuojantys tėvai.
Liūdna, kad tokiai situacijai nebuvo užbėgta už akių ir nebuvo rasta sprendimų. O dabar visi stovime ant bedugnės krašto ir nežinome ko griebtis. 
Šią savaitę per "Žinių radiją" vyko įdomi diskusija. Buvo pasakyta, kad Lietuvos švietimo sistema neturi krypties. Tai yra tiesa. Nežinome, nuo ko pradėti, kad ledai pajudėtų. 
Sekdama švietimo naujienas Lietuvoje ir lygindama jas su Suomija pastebėjau vieną ryškų skirtumą. Suomija didžiuojasi lygybe ir konkurencijos tarp vaikų nebuvimą laiko esminiu dalyku. Tuo tarpu Lietuvoje visi tik ir kalba apie lyderystės svarbą. Tėvai nori, kad jų vaikai augtų lyderiais, o mokyklos afišuoja apie puikias lyderių rengimo programas ir metodus. Regis, svarbiausia, ko norime ugdyme, yra tai, kad visi būtų lyderiais. 
Toks suvokimas turi savo šaknis: atrodo, kad tik vadovai ir politikai Lietuvoje sugeba prasigyventi, o visi kiti vargsta. Stiprios vidurinės klasės nebuvimas Lietuvoje tuo ir pasireiškia švietime, kad bet kokiais būdais yra siekiama aukštesnioji, t.y. lyderio pozicija. 
Tačiau reikia suprasti tai, kad lyderystė yra įgimta. Jai reikalingos tam tikros vidinės psichologinės savybės, kurių ant mokyklos suolo padėtų nerasime. Mokykloje svarbu išmokti mąstyti, atsirinkti žinias, įgyti tam tikrų įgūdžių, suprasti faktus. Tą gali kiekvienas. O lyderiu gimstama. Mokytis to nereikia. Jeigu jau negimėme lyderiu, tai nereiškia, kad negalime būti puikiais specialistais ir savo sričių žinovais. Kiekviename mūsų, o tuo pačiu ir kiekviename mokinyje slypi daugybė puikių savybių ir talentų, kuriuos reikia ugdyti ir skatinti. Tačiau jie gali likti nepastebėti, jeigu iš kiekvieno vaiko reikalausime to paties- lyderio. 
Pabandykime įsivaizduoti tokį modelį, kai visi aplinkui lyderiai. Visi turi individualius tikslus, nori juos įgyvendinti, tačiau niekas jų nesiklauso nes visi tik kalba. Ar įmanomas susikalbėjimas ir sprendimo radimas? Pažangios visuomenės jau seniai suprato, kad tik komandinis darbas gali duoti norimų rezultatų. O komandoje svarbu, kad vyktų diskusija iš įvairių perspektyvų. Tam reikalingos žinios, platus mąstymo spektras, patirtis, absoliutus profesionalumas ir vienas lyderis, kuris jau gimdamas gavo puikią išvaizdą, drąsą, iškalbos dovaną, mokėjimą įtikinti ir motyvuoti aplinkinius. 
Kodėl apie tai rašau ir kaip visa tai susiję su švietimo sistema? Nes Lietuvoje sukurtas užburtas ratas. Ugdyme ir švietime koncentruojamasi ne į tuos dalykus, į kuriuos vertėtų. Vyksta nesusikalbėjimas ir nekokybiškas išbalansuotas ugdymas. Per prievartą lyderių neišugdysime. O ką galime padaryti? Kiekviename ieškoti geriausių savybių ir padėti jas tobulinti. Mokykime vaikus pasitikėti savimi, mąstyti, suprasti priežastis ir pasekmes, daryti išvadas, spręsti problemas. Tą sugeba kiekvienas. Teisingai išmokyti vaikai vėliau mokės susidoroti su problemomis dar joms neprasidėjus, netingės tobulėti ir mokytis naujų dalykų kad ir visą gyvenimą, bus motyvuoti ir pasitikintys savimi specialistai. Taigi, ugdykime specialistus profesionalus, o ne lyderius.