Nuo pedofilijos vaikų Lietuvoje nesaugo niekas, nors Vaiko teisių konvencija įpareigoja. Ir iš jų netgi atimta teisė apsisaugoti patiems. Apie vaikų patiriamą seksualinį smurtą mes dažnai ir nesužinome. Kodėl? Todėl, kad nesuteikiame vaikams įrankių tą padaryti.
Vieną žiemos vakarą ruošiantis miegoti išgirdau iš savo dukros tai, kas sustingdė mane ilgam:
- “Mama, kai mes vasarą buvome ten ir ten ( sodyboje ant ežero kranto, kur kasmet susitinka daug draugų su šeimomis ir puikiai leidžia laiką) , mes ten žaidėme palapinėje ir vienas vaikas padavęs man flomasterį liepė pieštis ant “putytės”. Ir žinai ką, aš nenorėjau piešti ten nieko ir pabėgau.”
Per sekundę mano fantazija prasuko visus galimus ( ačiū dievui, neįvykusius) variantus nuo piešimo iki fotografavimo, ar lietimo...
Ir tą aš sužinojau tik praėjus pusei metų. O juk galėjau nesužinoti apskritai niekada! Ir galbūt nebūčiau turėjusi galimybės su vaiku pasikalbėti ir apsaugoti ją nuo kitų galimų ateities pavojų.
Įveikusi savo sąstingį ir suvaldžiusi visą emocijų pliūpsnį pasakiau, kad ji pasielgė puikiai! Kad taip ir reikia elgtis, jeigu kažkas verčia daryti tai, kas atrodo nemalonu. Ir ypač su lytiniais organais. Priminiau jai, kad situacijose, kai kažkas kesinasi į kūną, privačias vietas, yra trys pagrindiniai žingsniai:
Pasakyti STOP
Pasišalinti iš vietos
Pranešti apie įvykį patikimam suaugusiam.
Ir kokia aš buvau laiminga, kad mano vaikas įvykdė viską teisingai. Nors ir po pusės metų, bet vis tiek man papasakojo. Ir tai buvo dar papildoma proga pasikalbėti “ta tema”. Ir ši tema yra ne kas kita, o kūno pažinimas, dar kitaip vadinamas lytiniu švietimu.
Dar tą pačią vasarą, kelios savaitės prieš išvyką, mes dalyvavome vaikams skirtoje edukacinėje veikloje, kurioje buvo mokoma įvardinti savo kūno dalis, tame tarpe ir lytinius organus be jokių ten slaptų mistinių pavadinimų, buvo mokoma atskirti emocijas, geras ir blogas, ir ką daryti tokiu atveju, jeigu pajunti, kad kažkieno veiksmai sukelia nemalonius jausmus ( trys PPP: pasakyti stop, pasišalinti, pranešti).
Nutiko toks dalykas, kad kai aš parašiau savo bloge apie suomišką lytinio švietimo programą ikimokyklinukams, sulaukiau komentarų, kad Lietuvoje įstatymai neleidžia skleisti tokių programų, ir jeigu ugdymo įstaigose būtų kalbama, mokinami ir rodomi lytiniai organų pavadinimai, gavus tėvų skundą įstaiga būtų kalta, kaip vykdanti kažką blogo. (Noriu atkreipti dėmesį, kad mokant ankstyvo amžiaus vaikus kūno dalių, vaikai piešiami su kelnaitėmis, ir “ta” zona nėra įtraukta į kūno pažinimą. Nėra net normalių lietuviškų terminų, kuriuos be įkalto gėdos jausmo galėtume ištarti garsiai).
Supratau, kad Lietuvoje tiesiog kenkėjiškai nuo vaikų yra slepiama informacija, kuri ateityje galėtų tuos vaikus apsaugoti nuo siaubingų dalykų, tokių kaip seksualinis smurtas ir išnaudojimas. Ir man ypatingai baisu, kai vis girdisi, jog vaikų seksualinio išnaudojimo atvejų pasitaiko tarp pedagogų, gydytojų, religinėse bendruomenėse. O nuo tokių dalykų mes privalome saugoti ir ginti vaikus!!! Ir tam jau yra sukurtų efektyvių būdų!!! Kodėl Lietuva tyčia kenkia sau?
Ugdymo įstaigos vaidmuo atliekant lytinio švietimo darbą yra labai svarbus, nes šeima ne visada pajėgi ugdyti vaikus, arba galvoja, kad dar ne laikas kažką apie lytinį švietimą kalbėti. O ir mano pačios pavyzdys, kad jeigu ne ta organizuota veikla parke, tai irgi nebūčiau nieko su penkiamete niekada ir kalbėjusi.
Nuo šių metų Suomija seksualinį švietimą pradeda diegti darželiuose, ir aš tą vertinu ypatingai gerai. Tai puiki prevencinė priemonė skirta apsaugoti vaikus ir visą visuomenę nuo baisių dalykų. Todėl tiems, kas Lietuvoje priešinasi mokslu grįstu lytinio švietimo diegimu ugdymo įstaigose, norėčiau paraginti įsiklausyti į konkrečius pavyzdžius, situacijas, pasaulines smurto, vaikų seksualinio išnaudojimo statistikas.
Pavyzdžiui, neseniai Suomija vykdė tyrimą apie vaikų seksualinį išnaudojimą, ir net 88 proc. tyrime dalyvavusių vaikų paauglių nurodė, kad socialinėse medijose yra susidūrę su seksualinio priekabiavimo atspalvį turinčiu turiniu.
Ir mums turbūt didelės fantazijos nereikia, kad suprastume, iki ko gali privesti soc. medijų žinutės, persikėlusios į fizinę aplinką.
Net 88%!
Todėl labai raginu pozityviai žiūrėti į šiuolaikiškas mokslu grįstas lytinio švietimo programas ir nustoti trukdyti vaikams gauti teisę į informaciją ir savigyną.
Ir labai norėčiau paklausti tų aršiųjų gynėjų, kodėl jie tyčia trukdo vaikams apsisaugoti nuo pedofilų? Galbūt į šį klausimą atsako senas posakis “Vagie, kepurė dega"?
