Vaiko Teisių Konvencijos diena. Veiklos su darželinukais

Vaiko teisių konvencijai jau 32 metai ( Įtvirtinta Jungtinių Tautų 1989 m. Lapkričio 20 d. Lietuva šį dokumentą ratifikavo 1995 m.). Bet apie tai nėra kalbama. Netgi 30 - ojo Konvencijos jubiliejaus proga tam nebuvo skirta ypatingo dėmesio.

Suomiai jau 1984 metais uždraudę smurtą prieš vaikus ir toliau tvirtai lyderiauja Žmogaus Teisių užtikrinimo srityje. Kasmet Suomijoje yra minima Vaikų Teisių diena ( Lapkričio 20-oji). Ta proga netgi iškeliama valstybinė vėliava. 

Per patį koronos pandemijos įkarštį  (2021 m.) suomiai paskelbė Vaiko Strategiją - dokumentą, kurio vizija yra užtikrinti visokeriopą gerovę vaikams Suomijoje ( kaip ypatingai nukentėjusiems nuo pandemijos), ir kurio kertinė ašis yra vaikų teisės. Kodėl būtent vaikų teisės?

Pabrėžiama, kad vaikai turi būti supažindinti su vaiko (žmogaus) teisėmis tam, kad suaugę jas jau žinotų ir galėtų plėtoti, bei tam, kad  Žmogaus teisės būtų kaip natūralus reiškinys darbe ir gyvenime. 

2019 metais viename Suomijos darželyje vaikų buvo paprašyti sukurti kokį nors įsivaizduojamą personažą. Taip iš atskirų detalių ( “galva yra trikampio formos”, “akys rožinės”, “paprastos rankos” , kailis vaivorykštės spalvų”, “ gyvena miške”, “ su vaikais sveikinasi HEIPPA” ir tt.) gimė Tiuku, kuris nuo šiol yra vaikų teisių simbolis Suomijoje.

TIUKU

Minint Vaiko teisių savaitę šis personažas Tiuku kviečia vaikus į diskusiją ir kartu siūlo idėjas ir žaidimus, kurie padės suprasti, kas tos teisės ir kam jos skirtos. 

Taigi, šįkart dalinuosi pilnu paketu užduočių, kurios orientuotos į pačius mažiausius. 

Pirmiausia svarbu išsiaiškinti, kas yra vaiko teisės ir kodėl jos reikalingos? 

Paprastai kalbant, vaiko teisės yra taisyklės, kurių suaugusieji pažada laikytis tam, kad vaikai jaustųsi kuo geriau. 

Vaikų teisės reiškia tai, kad suaugusieji turi pasirūpinti, kad vaikų niekas neskriaustų, nesityčiotų, nemuštų, kad vaikai visada turėtų maisto, būtų švarūs, sveiki, apkabinti ir mylimi. Suaugusieji taip pat turėtų išklausyti vaikų nuomonės ir paklausti, ką jie galvoja apie įvairius su pačiais vaikais susijusius dalykus. (Svarbu tai, kad išklausius vaikų nuomonę, sprendimą visuomet priima suaugęs). 

DISKUSIJAI:

Vaikų galima paklausti: Ar šiandien Tu gerai jautiesi? 

Pasiteiraukite, kokių jie žino taisyklių, kur jos taikomos, ar jų laikosi.

(Pvz. Žaidimo taisyklės, kelių eismo, darželio taisyklės ir tt.) 

Kiekvienas vaikas ( Tu ir Tu ir Tavo draugai) turi teisę augti saugioje aplinkoje, turi teisę į poilsį, teisę žaisti ir turėti laisvalaikį, teisę mokytis ir vystytis, tobulėti bei gauti gydymą susirgus. Kiekvienas vaikas turi teisę, kad su juo būtų elgiamasi gražiai ir pagarbiai. Todėl visi turime elgtis gražiai vieni su kitais, neskriausti, nepalikti nelaimėje vieno, o pasiūlyti pagalbą. Su kitais turime elgtis taip, kaip norėtume, jog kiti elgtųsi su mumis. 

DISKUSIJAI:

Pakalbėkite su vaikais, kas yra draugystė, koks yra geras tarpusavio elgesys, kokiais būdais galima susidraugauti su kitais.

GRUPINĖ UŽDUOTIS: Sukurti įsivaizduojamą personažą-draugą. Vaikai gali siūlyti idėjas, koks tas personažas, kokios akys, kojos, plaukai, kailis, uodega, kur gyvena, kuo vardu, ką valgo, kokie jo draugai. Personažą galima ir įvaizdinti, pasitelkus dailės ar grafinio dizaino įgūdžius. Įsivaizduojamas personažas gali lydėti grupę įvairiose veiklose, diskusijoje, apsilankyti pas kiekvieną vaiką namuose savaitgaliui (ir būtinai sugrįžti atgal). Su šiuo personalizuotu vaizduotės draugu kartu galima mokytis gero elgesio taisyklių, emocijų, patyčių prevencijos ir tt.

TALENTŲ ESTRADA! Surenkite su vaikais pasirodymą, kas ką moka. Galbūt puikiai pavyksta kūlversčiai? O gal kažkas moka labai tikroviškai imituoti gyvūnų ar paukščių garsus? Gal moka juokingų grimasų? Viską parodykime ir drauge pamatykime, kokie skirtingi esame ir kad turime teisę tokiais būti. O svarbiausia, išmokime, kad turime priimti kitus, tokius, kokie jie yra ir būti draugiški visiems.

MUZIKINIS ŽAIDIMAS. Reikės muzikos ir minkšto kamuolio ar žirnių maišelio. Kol groja muzika, kamuolys keliauja iš rankų į rankas, gali būti mėtomas. Muzikai nutilus tas, pas ką rankose liko kamuolys, turi apie save pasakyti kokią ypatingą savybę, ką jis sugeba geriausiai, koks jo pranašumas ( pvz. Suaugęs gali pradėti žaidimą pasakant, kur jo/jos pranašumai. Gal moka daug kalbų; kolekcionuoja atvirukus; liežuviu gali pasiekti nosį…). 

ISTORIJA IR JAUSMAI.

Šiandien visą dieną ežiukas buvo labai labai piktas. Piktas buvo todėl, kad nuo pat ryto viskas ėjosi labai blogai. Pirmiausia ežiukas pramiegojo ir dėl to reikėjo labai labai greitai rengtis ir skubėti į mokyklą. Dar ir kelnės buvo visai susiraizgiusios į mazgą ir niekaip nepavyko jų apsimauti. Tuo metu atskubėjo voverė nes norėjo kartu su ežiuku eiti į mokyklą. Ir spėkit, kas nutiko? Ogi būdamas baisiai nepatenkintas ir suirzęs dėl susiraizgiusių kelnių, ežiukas TYČIA skaudžiai įdūrė voverei su savo spygliais. Ir voverytei labai labai skaudėjo. Tada ir voverė pasidarė pikta ir suirzusi.  Ir tuomet jie abu, voverė ir ežiukas, nuėjo suirzę į mokyklą. Tada atėjo draugas kiškis paguosti voverės ir pasakė ežiukui, kad, matai, voverytė labai nuliūdo dėl to, kad tu jai įdūrei. Tuomet ežiukas papasakojo kiškiui, kad jis pats buvo labai piktas dėl to, kad jo kelnės buvo susiraizgiusios ir jis negalėjo jų apsimauti. Tuomet ežiukas atsiprašė voverės, vover ėjam atleido ir vėl visiems buvo linksma ir smagu. 

DISKUSIJA. Labai dažnai skriaudimai ir patyčios vyksta dėl to, kad skriaudėjas pats dėl kažko yra nepatenkintas ar supykęs. Kaip ir ežiukas. Bet tai nereiškia, kad galima skriausti kitus. Prisimink, kad su draugais visada reikia elgtis gražiai. Jeigu kas nors su tavimi elgiasi negražiai, tuomet visada reikia pasakyti (patikimam) suaugusiam darželyje arba namie. 

Pagalvokite drauge su vaikais, kaip jautėsi ežiukas ryte, kaip jautėsi voverė, kai jai ežiukas įdūrė? Pasimokinkite emocijų ir jų pavadinimų. 

Paklausinėkite, kaip vaikai jaučiasi dabar? Kokie dalykai grupėje ar su draugais yra smagūs, o kokie ne. Kas padeda jaustis laimingiems. Kaip kiekvienas gali sukelti įvairių jausmų draugams? Ką daryti, jeigu būna liūdna ar pikta? 

PAGYRIMŲ MAŠINA. Susikonstruokite grupėje dėžę ar uždenkite stalą staltiese. Padarykite mygtuką, kurį paspaudus mašina sako pagyrimus ir pozityvius pastebėjimus apie vieni kitus. Kai pagyrų mašina baigta, vaikas arba suaugęs įlenda į ją klausytis apie save gerų ir pozityvių dalykų, pagyrimų. Paspaudus mygtuką galima sakyti pagyras, arba užrašyti ir priklijuoti lapelį. Smagu nepamiršti, kad ir suaugę gali pažaisti tarpusavyje šitą žaidimą. 

DAINA.

Tokia proga labai tiktų daina “O mes vaikai”.

https://youtu.be/WHtQJ0ZQj7Y

Štai koks veiklų sąrašas Vaiko Teisių Konvencijos proga. Galbūt jis įkvėps dar labiau išplėtoti šią temą įtraukiant daugiau ugdymo apie emocijas, tinkamą elgesį, toleranciją. Žmogaus teisės yra pamatinė plyta patyčių prevencijos kūrimui. Todėl pradėkime nuo pačių mažiausių ir kilkime į šviesesnę ateitį. Ir taip kasmet. Linkiu smagios Vaiko Teisių Konvencijos dienos! 

Paruošta pagal Lapsenoikeudet.fi

KŪNO PAŽINIMO UGDYMAS DARŽELINUKAMS

KŪNO PAŽINIMO UGDYMAS. Suomijoje organizuojami mokymai, ruošiantys specialistus ugdomajam darbui su mažamečiais būtent šia tema. Kodėl jis yra svarbus? Kodėl reikia pažinti savo kūną, jo dalis, emocijas? Ogi tam, kad jau nuo mažens išmoktume suprasti, kas mes esame, ką jaučiame, kad ir kitas turi jausmus, gali būti kitoks, galiausiai kaip elgtis su kitais. Turime išmokti emocijų pavadinimus ir atskirti jas, turime teisę jausti pačias įvairiausias emocijas, bet negalime skriausti kitų apėmus pykčiui, ar iš didelio džiaugsmo pulti apkabinti kitą, jeigu jis to nenori. Daugelis esame patyrę ir tampymą už plaukų, neva kaip simpatijos rodymą, apmėtymą sniego gniūžtėmis, agresyvų smurtą ir tyčinius sumušimus, o taip pat ir seksualinį smurtą. Tačiau šiandien jau žinoma, kad prevencijos priemonėmis galima to išvengti ar stipriai sumažinti. KAIP? Ugdymu nuo mažens. 

Pirmiausia reikia išmokti vadinti kūno dalis tikraisiais vardais. Dantys yra dantys, o ne burnos kaulai, penis yra penis, o ne pelytė ar morkytė, vulva  yra vulva, o ne vištytė ar “ten”. 

Užduotis vaikams: ant nupiešto kūno sudėlioti įvairias kūno dalis, surašytas ant kortelių. 

Emocijų pažinimas. Turime teisę ir džiaugtis, ir pykti, būti sutrikus, nusivylus, abejoti. Jaustis drąsiai, droviai, išdidžiai. Yra TEIGIAMOS ir NEIGIAMOS emocijos. Tą svarbu mokėti atskirti. 

Užduotis vaikams: emocijų piešinėliai.

Išmokime atskirti, kas yra malonus jausmas, o kas - nemalonu. Tai padės suprasti, kad negalima skriausti savęs ir kitų. Kai mažasis brolis ar sesė glosto galvą - malonu, tačiau kai jis/ji įkanda - nemalonu. Kai artimas žmogus apkabina - apima malonus jausmas, kai trenkia - nemalonu. Pajutus nemalonius jausmus reikia išmokti tą pasakyti garsiai ir skriaudėjui griežtą NE. Pranešti kitiems. Kai klasės draugas tampo už plaukų ar rūbų - griežtas NE. Kai kažkas muša - griežtas NE. Kai kažkas kesinasi į intymų privatumą - griežtas NE. Tą turime suprasti jau nuo mažens. 

Pasitaiko galvojančių, jog vaikų mokymas pažinti kūno dalis, lytinius organus, pojūčius ( malonius ir nemalonius)  juos liečiant yra neva žalojantis ir skatinantis ankstyvus lytinius santykius. Tačiau tai yra moksliškai nustatytos veiksmingos prevencinės priemonės, mažinančios fizinį, seksualinį smurtą. 

Užduotis vaikams: ant raudono lapo dedame nemalonius jausmus, ant žalio - malonius. Jaučiuosi sutrikęs; jaučiuosi apstulbęs; man juokinga ir tt. Kortelių su jausmais sąrašas ilgas. 

Taip pat galima diskutuoti apie jausmus su vaikais keliant klausimus:

• Kas tave daro laimingą?

• Iš kur žinai, kada jautiesi gerai?

• Kaip atrodai būdamas laimingas?

• Ką galvoji būdamas laimingas?

• Kada paskutinį kartą buvai laimingas?

• Ką darai kai jautiesi laimingas?

• Kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi artimi žmonės, kai esi laimingas?

• Su kuo gali pasikalbėti apie džiaugsmą? 

Ir tokie pat klausimai apie liūdesį.

Tokias kūno pažinimo užduotis gavome atlikti tiesiog žaidimų parke. Šią veiklą organizavo Sexpo organizacijos studentai. Daugiau info apie organizaciją sexpo.fi

Patyčių kilmę aiškinančios teorijos

Foto Tiedebasaari.com

Evoliucijos teorija patyčias paaiškina kaip prisitaikymą, kai bandoje patyčių pagalba reikia išgyventi bei užsitikrinti galimybę daugintis. Tai matoma individo fiziniais bruožais, genais perduodamais palikuonims, kurie gimsta stipresni ir atsparesni už kitus ( Volk et. al. 2012). Evoliucinės teorijos šalininkai teigia, kad patyčios egzistavo ir egzistuoja per visą istorijos laikmetį tarp žmonių ir tarp gyvūnų, ir kultūros aspektas evoliucionistų nėra sureikšmintas. Tačiau pati istorija ir įvairūs tyrimai rodo, kad tos visuomenės, kuriose ryškiai matosi narių tarpusavio pagarba, rūpinimasis kitais, bendruomeniškumas ir bendradarbiavimas, gyvena kokybiškiausiai ( Szalavitz & Perry 2011). Evoliucijos teorija taip pat nekreipia dėmesio į aplinkos, auklėjimo ir ugdymo bei švietimo reikšmę patyčių raidai. 

Prisirišimo teorijos (Bowly 1969) šalininkai teigia, kad pirmasis vaiko ryšys su suaugusiuoju (mama ar tėvas ar globėjas) daro įtaką vaiko raidai bei santykiams su kitais žmonėmis laikui bėgant. Susiformavęs nesaugus ryšys gali nulemti piktą ir agresyvų elgesį su kitais vaikystės ar paauglystės laikotarpiu. 

Socialinio išmokimo teorija (Bandura 1977) grindžiama tuo, jog patyčių modelis yra išmoktas stebint aplinkinius. Darant tyrimus visgi yra pastebėta, kad egzistuoja ryšys tarp patyčių ir namuose patiriamo smurto. Todėl visiškai įmanoma, kad kenčiantis smurtą namuose, vaikas bus labiau linkęs tyčiotis iš kitų arba pats taps patyčių auka. Ta pati grėsmė išlieka ir tokiu atveju, jeigu mokytojo elgesys yra besityčiojantis iš vaiko. ( Baldry 2003, Twemlow & Fonagy 2005.) Kitais žodžiais tariant, vaikas gali išmokti tyčiotis stebėdamas aplinką, matydamas konkretų  pavyzdį kuris yra sustiprintas. 

Sociokognityvi teorija (Bandura 1977) dėmesį koncentruoja į vaiko kognityvinių ir socialinių įgūdžių vystymąsį. Tradiciškai vyrauja įsitikinimas, kad patyčios yra susijusios su silpnais socialiniais įgūdžiais arba silpnu kognityviniu atlikimu/veiksmu. Tačiau naujausi tyrimai atskleidžia, kad tai tik dalis tiesos,  nes yra nustatyta, kad tyčiojimuisi visgi reikalingi socialiniai įgūdžiai, tokie kaip grupės tyrinėjimas ir įvertinimas, įgūdžiai manipuliuoti, šantažuoti bei sugebėjimai atskirti narį nuo grupės. Mano pačios (knygos autorė Laura Repo) atliktas tyrimas visa tai patvirtina. Dalis besityčiojančių iš tiesų neturi pakankamai socialinių įgūdžių, tačiau kita dalis jau labai ankstyvame amžiuje moka naudoti psichologines patyčių formas. O tam reikalingas kažkurio lygmens tam tikrų įgūdžių išsivystymo laipsnis. 

Sociokultūrinis požiūris stengiasi suprasti situacijos veiksnių reikšmę elgesiui. Kitaip sakant, besityčiojantis elgesys nėra nulemtas vien tik individo bruožų, polinkių ar elgesio sutrikimų. Sociokultūrinis požiūris patyčias aiškina kaip kompleksišką socialinį reiškinį, kuriam įtaką daro daugybė socialinių veiksnių darželyje, mokykloje, namie mikro ir makro aplinkose. ( Harcourt, Jasperse, & Green 2014.) Būtent šitą požiūrį patvirtina ir toks pastebėjimas, kad patyčios pastebimos dažniau autoritarinėse, o ne demokratinėse visuomenėse. Todėl sociokultūrinis požiūris yra kaip atskaitos rėmas apjungiant bendras tyrimų išvadas bei ruošiant tinkamas visai visuomenei prevencines patyčių programas ( Pvz. Suomijos mokyklinių patyčių prevencinė programa KiVa Koulu). 

Evoliucijos teorijos šalininkai bando ieškoti priežasčių patyčioms, tačiau visai nekreipia dėmesio į kultūros bei socialinių veiksnių reikšmę. Net ir visai mažas vaikas jau yra apsuptas kompleksiškos socialinės aplinkos ir nuolat su ta aplinka komunikuoja. Patyčios pasireiškia visada tik grupėje, todėl į šį reiškinį reikia žiūrėti būtent per sociokultūrinį rėmą. Kadangi kalbame vis dėl to apie patyčių prevenciją tarp mažų vaikų, gyvybiškai svarbu atkreipti dėmesį į vaikų socialinių ir emocinių įgūdžių vystymąsi. Todėl šioje knygoje, o taip pat ir savo tyrime į patyčias žiūriu kaip į sociokultūrinį reiškinį bei kiekvieno vaiko individualų įgūdžių išmokimą ( sociokognityvinis požiūris). Pasikartojant galima teigti, kad patyčios yra kultūroje ir kontekste vykstantis ir keičiantis formas socialinis reiškinys, kuriam vykstant labai svarbu yra pradėti keisti aplinką, o ne į individą. Pastebima, kad patyčios yra išmokstamas elgesys, sujungtas ir su visuomene, ir su aplinka. Supančios visuomenės vertybės ir reikšmė vystosi ir auga laikui bėgant ir tos visuomenės nariai priima šiuos susiformavusius modelius kaip elgesio normą. Tokiu atveju individas nebūtinai savo noru atlieka vienokį ar kitokį vaidmenį grupėje. Taigi matome, kad visi grupės nariai daro įtaką elgesio normoms ir formuoja reikšmingas savo grupei vertybes.

Išversta iš knygos "Maži vaikai ir patyčių prevencija". Autorė Laura Repo 2015.

AUKLĖJIMO STILIAI

AUTORITETINGAS ( HUMANISTINIS ) STILIUS šiandien laikomas tinkamiausiu auklėjant vaikus,  nes remiantis tyrimais, jo pasekmės pasižymi palankiomis socialinėmis, emocinėmis ir intelektualinėmis savybėmis. Kitaip tariant, šilti ir  draugiški paskatinimai, atsižvelgimas į vaiko nuomonę, protingi reikalavimai veda link priimtino ir malonaus vaiko elgesio ir taisyklių laikymosi. Vaikams pavyksta atlikti iš jų reikalaujamus konkrečius darbus, nes šio auklėjimo stiliaus pagalba tėvai sugeba tuos reikalavimus pateikti taip, kad vaikas jaučia laisvę pasirenkant tų darbų atlikimo būdus. Bausmės nenaudojamos. 

Autoritetingai (humanistiškai) auklėjami vaikai pasižymi linksmumu, atsakomybės jausmu, būna socialūs ir draugiški, savarankiški ir žinantys, ko nori. Jie mėgsta bendraamžių ir suaugusiųjų kompaniją. Mokykloje tokių vaikų socialiniai ir kognityviniai įgūdžiai būna aukštesni nei vidutiniai. Jie labiau linkę išreikšti savarankišką mąstymą, yra motyvuoti ir stengiasi dėl aukštesnių pasiekimų bei mėgsta intelektualinius iššūkius. Jaunuoliai išsiskiria iš bendraamžių tarpo stipriu pasitikėjimu savimi, konkrečių tikslų turėjimu, labai aukštais socialiniais įgūdžiais, aukšta morale bei gerais akademiniais rezultatais. 

Humanistinį stilių galima atpažinti iš šių auklėjimo pavyzdžių:

"Dabar darysime taip, todėl kad......"

"Aš neleidžiu tau spardytis"

"Tu išalkai? Gal nori obuolio, ar jogurto dabar, nes pietūs bus tik už poros valandų."

"Tu dabar nenori piešti, kai visi piešia? Tuomet gali skaityti arba sudėti dėlionę."

"Tavo žaidimas dar tik įpusėjęs? Ar nori užbaigti? Gerai, aš ateisiu netrukus, o tu tuo tarpu užbaik žaidimą ir tada viską sutvarkysime. "

LAISVASIS STILIUS yra labai dažnai painiojamas su humanistiniu būtent dėl to, kad abiejuose nėra naudojamos bausmės, bet vis dėl to jie labai skiriasi.  Laisvasis auklėjimas grindžiamas didelės meilės vaikui suteikimu ir demonstravimu, bet visai neskiriama dėmėsio drausminimui ir ribų nustatymui. Suaugęs iš vaiko nieko neprašo ir nereikalauja, leidžia vaikui pačiam išreikšti savo emocijas ir veiksmus be jokių apribojimų, nesikiša į vaiko elgesį ir neseka, ar jis įvykdo užduodis.

Kokios to pasekmės? 

Ikimokyklinio amžiaus vaikas dažnai būna impulsyvus, agresyvus, egoistiškas, valdingas. Jam trūksta savikontrolės ir savarankiškumo, o pasiekimai būna menki.

Mokykloje tokie vaikai pasižymi neišvystytais socialiniais įgūdžiais ir prastais mokymosi rezultatais. Laisvuoju stiliumi auklėjami vaikai dažniau yra linkę į svaigalų vartojimą.  

Kaip atpažinti šį laisvojo stiliaus auklėjimą?

"Ar nenori daryti taip, kaip aš liepiu? Nieko tokio, tuomet ir nedaryk, nereikia."

"Kartais vaikai ima spardytis, bet jie vieni iš kitų išmoksta, kad tai nėra malonu, ir nematau reikalo kištis."

"Jeigu dabar išalkai, tai pasiimk iš šaldytuvo to, ko nori. Valgyk tiek, kiek nori. Gali praleisti ir pietus, nieko tokio."

"Tau nebūtina piešti dabar su visais.  Gali daryti tai, ką nori, ir nesvarbu, kad man dėl to bus daug nepatogumų. "

"Dar nori tęsti žaidimus? Gerai. Pašauk mane kai baigsi žaisti, jeigu norėsi valytis dantis."

ATSIRIBOJĘS STILIUS.

 "Man nerūpi, kur tu eini ir ką tu darai". 

Toks auklėjimas dažniausiai pasitaiko šeimose, kuriose yra psichinių sutrikimų ar stiprus svaigalų vartojimas. Tėvams nerūpi, ką veikia jų vaikai, nenustato jokių ribų, nereaguoja į vaiko poreikius, nerodo meilės. Vaikai būna pasyvūs, vengiantys kontakto. Toks atsiribojimas sukelia vaikui elgesio ir psichikos sutrikimų ne tik vaikystėje, bet ir vėliau gyvenime. 

AUTORITARINIS ( DIKTATORIŠKAS ) STILIUS. 

"Todėl, nes aš taip pasakiau!"

"Skaičiuoju iki trijų, ir jeigu nenustosi spardytis, išmesiu šituos žaislus"

"Man neįdomu, kad tu išalkai, nes dabar dar  ne laikas valgyti. Maistas bus po dviejų valandų, tuomet ir gausi valgyti. "

"Dabar metas piešti, todėl privalai baigti visus kitus darbus ir ateiti piešti."

"Laikas baigti žaisti, nes reikia eiti valytis dantis. Nustok ožiuotis ir tučtuojau padėk visus žaislus į vietą."

Autoritarinis stilius pasižymi griežtomis suaugusiojo taisyklėmis ir vienintele bei teisinga nuomone atlikti reikiamą veiksmą. Į vaiko nuomonę ar situaciją nėra atsižvelgiama. Suaugęs tikisi iš vaiko besąlygiško paklusnumo ir tam naudoja jėgą, grasinimus, bausmes, nesivargindamas paaiškinti situacijos vaikui suprantama kalba. Švelnumo ar meilės nerodoma, viskas paremta griežtumu ir disciplina. 

Kokios to pasekmės?

Ikimokyklinio amžiaus vaikuose toks auklėjimo stilius sukelia dažną blogą nuotaiką ir nusiteikimą, nepasitenkinimo jausmą, nervingumą, tikslo neturėjimą. Mokyklinio amžiaus vaikų kognityviniai ir socialiniai įgūdžiai būna žemesni nei vidutiniai, ar net visai prasti. 

Jaunuoliai, kurie auklėjami diktatoriškai, pasiekia dažniausiai tik vidutinių akademinių gabumų, jiems sunku pasitikėti savo asmeniais sugebėjimais ir priimti sprendimus bei imtis savarankiškos iniciatyvos.

Pabaigai pavyzdys, kaip konkrečioje situacijoje galima elgtis skirtingai, naudojant šių keturių auklėjimo stilių ypatumus:

Susiruošėme eiti į kiemą, bet lauke lyja lietus. Reikia mautis neperšlampamas kelnes, o vaikas to daryti nenori. Kaip elgiesi?

1. Vaikas dėl manęs gali mautis arba nesimauti tų kelnių, man nerūpi. (ATSIRIBOJĘS)
2. Paklausi vaiko: ar nori apsimauti šias kelnes? (LAISVASIS)
3. Pasakysi vaikui: mauniesi kelnes ir jokių atsikalbinėjimų (AUTORITARINIS)
4. Pasakysi vaikui: Žinau, kad tau nepatinka tos kelnės, bet jas mautis reikia tam, kad nesušlaptum ir galėtum žaisti kieme. (AUTORITETINGAS)

Visi mes puikiai suprantame, kad niekada nieko nebūna tik juodo ar balto, ir atvirkščiai. Todėl ir savęs priskirti į vieną konkretų stalčių, apibrėžiantį auklėjimo stilių, nelabai lengva. Dažniausiai tėvai savyje pastebi miksą - įvairiose situacijose elgiasi labai įvairiai. 

Kalbant apie auklėjimą yra svarbu paminėti ir tai, kad vaiko vystymasis ir elgesys ne visiškai priklauso nuo to, kokiu stiliumi jį auklėja tėvai: vaiko temperamentas, vaiko ir tėvų temperamentų suderinamumas, aplinka bei kiti dalykai sudaro visumą. 

Tačiau labai įdomu pažinti savo auklėjimo stilių bei, reikalui esant, kažką galima pakeisti savo elgesyje tam, kad auklėjimas ir vaiko raida vyktų sklandžiau ir suteiktų pozityvių išgyvenimų. 

Parengta pagal:

www.hyvinkasvatettu.com

Pirjo-Leena Koivunen, "Hyvä päivähoito"

Ar atpažįsti lygias galimybes blokuojančius stereotipus?

Kiekvienas nuoširdžiai galvojame, kad su aplinkiniais elgiamės lygiavertiškai, bet realybėje visi mes turime pasąmonėje susiformavusius stereotipus ar tam tikrus lūkesčius, susijusius su lytimi, etniniais ar religiniais skirtumais ir dar daug kuo.

Filmuojant vaikų darželių kasdienybę Suomijoje pasimatė, kad berniukams dažniau yra padedama apsirengti, o iš to paties amžiaus mergaičių tikimasi daugiau savarankiškumo ir kantrybės nei iš berniukų.

Suomijoje iškeltas klausimas visiems ugdytojams: Pažvelk į save iš šono. Ar keliamą berniukų triukšmą toleruoji labiau nei mergaičių? O gal galvoji, kad mergaitės turi būti labiau atsakingesnės nei berniukai? Ar taip pat galvoji ir apie suaugusius vyrus ir moteris? Ar manai, kad tam tikrų žmonių galimybės yra skirtingos?

LYGIŲ GALIMYBIŲ supratimas  neišvengiamai paliečia ir LYČIŲ LYGYBĖS terminą.
Dažnai tenka girdėti, kad lygių lyčių galimybių ugdymas pavadinamas BELYČIU, ir turi nepaaiškinamai neigiamą suvokimą. Tačiau esmė tame, kad lyčių lygybės ugdyme yra griaunami būtent su lytimi susiję STEREOTIPAI, kurie nuo neatmenamų laikų vis dar varžo žmones. Todėl siekiant užtikrinti lygias galimybęs, svarbiausias ir sunkiausias darbas yra tų stereotipų identifikavimas ir jų nebeformavimas.

Paskutiniuoju metu Suomijoje labai daug dėmesio susilaukia lygių galimybių ugdymas ikimokykliniame amžiuje. Jau keletą metų Švietimo ministerija finansuoja šį projektą ir rengia mokymus ankstyvojo ugdymo darbuotojams bei šviečia visuomenę.


Neseniai socialiniuose tinkluose visi dalijosi video, kuriame žmonės buvo prašomi pažaisti su kūdikiu, o tas kūdikis buvo aprengtas priešingos lyties drabužiais. Ir žaislus žmonės jam duodavo, kurie stereotipiškai priskiriami konkrečiai lyčiai.
Dar vienas pavyzdys iš visai šviežių aktualijų apie tai kaip buvo tyčiojamasi iš mergaitės dėl jos mėlynos spalvos kuprinės, nes, neva, mėlyna yra berniukiška spalva.
Ir kiek tokių pavyzdžių, paveiktų stereotipinio mąstymo, supa mus. O mes dažnai net nesuprantame, kad tai tik stereotipai, o ne kažkokios taisyklės, kurių privalome laikytis.

Suomiai šią problemą ėmė spręsti įtraukdami lygių galimybių ugdymą į patį svarbiausią žmogaus raidos etapą - ankstyvąjį ikimokyklinį amžių. Kitaip tariant, stereotipai ne  tik kad nepradedami formuoti, bet jau griaunami vaikų darželyje.
Prieš keletą metų Suomijos švietimo ministerija nutarė nustoti skirstyti vaikus pagal lytis, kreipiantis į juos berniukų ar mergaičių grupės pavadinimu. Ekspertų teigimu, verta prisiminti, kad ne visi   berniukai ar megraitės priskiria save konkrečiai lyčiai pagal išorinę išvaizdą.  Patarimas: kai kitą kartą norėsi kažką pasakyti Mindaugui ir Donatui, tai taip ir kreipkis į juos vardais, o ne "BERNIUKAI!"

Dažnai žaidimų zonos ar patys žaislai yra suskirstomi į berniukiškus ir mergaitiškus. Visuomenėje įprasta matyti mergaites žaidžiant su lėlėmis, berniukus - su mašinomis. Bet ar tai nuoširdus jų pačių pasirinkimas, ar visgi suaugusiojo postūmis link tam tikrų žaislų? Verta atkreipti dėmesį, kad žaidimai su pačiais įvairiausiais ir skirtingais žaislais ugdo skirtingus įgūdžius ir sugebėjimus. Atimti iš vaiko galimybę savarankiškai ugdyti sugebėjimus vien dėl paprasto stereotipinio nusistatymo yra nesąžininga jo atžvilgiu.

Daugiau informacijos ir konkrečių patarimų apie lygių galimybių ugdymą Suomijoje:
https://www.opettaja.fi/tyossa/silppua-stereotypiat-nailla-keinoilla-edistat-tasa-arvoa-ja-yhdenvertaisuutta/
http://www.tasa-arvoinenvarhaiskasvatus.fi/hanke/

Baimė ir mėlynės

foto:ilonpolku.fi

Bijote dėl to, kad ant jūsų vaiko pamatę mėlynę aplinkiniai jus paskųs tarnyboms? Galiu nuraminti, kad taip tikrai nebus. 

Mėlynės, žaizdos, randai yra neatsiejamas vaikystės atributas, atsirandantis dėl natūralaus instinkto grūdintis ir išgyventi. 

Bet kartais tos mėlynės ir kitokios žymės atsiranda patiriant fizinį smurtą. Didysis klausima čia ir yra: tai kaip atskirti, ar vaikas mušamas ar ne?

Naudojamą fizinį smurtą pirmiausia parodo JŪSŲ ryšys su vaiku. Patikėkite, jis taip aiškiai yra matomas, kad patyrusi akis lengvai gali pasakyti, koks yra JŪSŲ auklėjimo stilius, metodai, ką JŪS veikiate namie, ką ir su kuo kalbate. Vaikai nemoka meluoti, nemoka nuslėpti baimės, kurią keliate galbūt JŪS ar JŪSŲ elgesys. Bet JIE taip pat nesugeba paslėpti didelės meilės, kurią gauna iš JŪSŲ, ir jų akyse net ir be žodžių matosi raumens sumušimo kilmė. Nors kartais fantazija skrieja toli, ir galima prisiklausyti įvairiausių istorijų iš šeimų gyvenimo. Bet ne visada kompetetingas suaugęs ta istorija patikės ir puls skųsti JUS tarnyboms.

Jeigu atvesite vaiką į darželį su didžiule mėlyne po akimi, o jis auklėtojai sakys, kad savaitgalį su tėvais karstėsi medžiuose ir šaka neklaužada taip baisiai sužeidė akį, auklėtoja tikrai matys, ar tai tiesa ar ne. Nors aplinkiniai ir nėra aiškiaregiai, bet visi tie, kurie nenaudoja smurto auklėdami vaikus, gali būti ramūs. Bijo ir garsiai rėkia tik tie, kurie tam turi priežastį. "Vagie - kepurė dega! "

Ugdykime vaikus ne paklusti, o protauti

foto:learningworksforkids.com

Pasaulis ir visuomenė sparčiai keičiasi. O pokyčiai diktuoja poreikius. Tobulėjant mokslui ir technologijoms darosi aišku, kad visuomenėje stiprėja ne nuolankių, fizinį darbą dirbančių, o būtent savarankiškai mąstančių ir protaujančių žmonių poreikis. Tačiau vaikų ugdyme šios tendencijos nelabai jaučiasi. Labai stipriai įsigalėjęs požiūris bausti vaiką už jo elgesį daug kam atrodo vienintelis ir teisingas. O ugdomas bausmėmis, gąsdinimais ir grasinimais vaikas neišmoksta mąstyti, įvertinti klaidų, ar numatyti tikrųjų pasekmių (nes bausmė kaip elgesio pasekmė toli gražu nėra tikroji situacijos pasekmė).  Kitas labai paplitęs ugdymo metodas - apdovanojimas už tai, jeigu vaikas įvykdo tai, ko iš jo reikalaujame - taip pat neskatina vaiko mąstymo ir motyvacijos.

Apie tai, kaip skatinti vaiką mąstyti ir keisti savo elgesį, pasakoja Suomijos socialinė darbuotoja, dirbanti su mažamečius vaikus auginančiomis šeimomis, Tiia Trogen. Verčiu pokalbį su ja iš suomiško portalo aamulehti.fi https://www.aamulehti.fi/hyvaelama/ala-opeta-lasta-tottelemaan-opeta-hanet-ajattelemaan-perhetyontekija-neuvoo-kuinka-toimia-kun-lapsi-jaa-porukan-ulkopuolelle-tai-hukkaa-jatkuvasti-tavaroitansa-201003459/

Kai vaikas išmoksta savarankiškai galvoti, jis neskuba daryti visko, kas jam liepiama ir aklai nepasiduoda ėjimui su banda. Nors dėl tokio vaiko elgesio, ypač kai jis dar mažas, suaugę gali būti nepatenkinti, tačiau išmokta savybė savarankiškai mąstyti ne tik apsaugo vaiką nuo patekimo į pavojingas situacijas, bet dar ir palengvina paauglystės iššūkius.

Mokyti vaiką mąstyti tai dar nereiškia, kad jam leidžiama viską spręsti. Ribos privalo būti išlaikomos, ir galutinį sprendimą galų gale priima suaugęs. Tačiau vaikas turėtų būti įtrauktas į mąstymo procesą, nes taip jis bus geriau motyvuotas.
Situaciją galime palyginti ir suaugusiųjų darbovietės aspektu: Kada Jūs būsite labiau motyvuotas atlikti užduotį? Ar tuomet, kai viršininkas įsakmiu tonu liepia ją padaryti, ar tuomet, kai viršininkas Jus išklauso, atsižvelgia į Jūsų nuomonę ir maloniai paprašo ją atlikti?

Kokius dalykus vaikas gali nuspręsti pats?

Tokius, kurie reikalauja truputį sugebėjimų, bet nesukelia streso. Jeigu parduotuvėje klausiame vaiko, ką reikia pirkti, tai sukels jam papildomo streso. Tačiau vaikas gali nuspręsti, ar pietums jis norės žuvies ar mėsos, rengsis baltus ar raudonus marškinėlius ir pan.

Jeigu vaikas nenori eiti į lauką ar nenori rengtis, nusileiskite į vaiko lygmenį ir pradėkite kalbėti apie orą. Diskusijos sužadins vaiko susidomėjimą bei motyvaciją. Kalbėjimas ir diskutavimas su vaiku drauge yra daug efektyvesnis būdas nei grasinimai: ''jeigu nesirengsi, negalėsi žaisti kompiuteriu, '' arba ''liksi vienas sėdėti namie''. Įbaugintas vaikas anksčiau ar vėliau paklus, tačiau liks nesupratęs situacijos.

Kada išauš ta diena, kai vaiko nebereikės raginti?

Visi vaikai yra skirtingi. Amžius irgi yra svarbus kriterijus. Reikia nusiteikti tam, kad mokymas mąstyti atsipirks su kaupu ir tikrai ateis ta diena, kai nebereikės nuolat raginti kažką atlikti.
Svarbu paminėti ir tai, kad egzistuoja dvi motyvacijos rūšys - vidinė ir išorinė. Net ir maži vaikai jau  yra motyvuoti. Kad ir ropojimas yra įtakotas vidinės motyvacijos kažką atlikti pačiam. Kai vaiko yra daugiau prašoma, o ne įsakoma kažką daryti, jo motyvacija stiprėja. Taip pat stiprėja ir ryšys tarp vaiko ir suaugusio.

Humoras visada pagelbės

Vaiko mąstymą skatinančios diskusijos neturi būti rimtos. Atvirkščiai: vaikai geriausiai išmoksta žaisdami. Todėl ir pokalbiai su vaiku gali būti šmaikštūs ir juokingi. Net ir vyresnio amžiaus moksleiviai mėgsta juokus.

Vaiko elgesį visada įtakoja vidinė priežastis

Pvz. Vaikas nuolat laužo žaislus ir jam labai patinka stebėti lūžimo procesą. Esant poreikiui kažką laužyti, galima vaikui tiesiog suteikti tam galimybę ir duoti leidimą, jeigu jis nori tyrinėti smulkias detales ir matyti, kas iš ko padaroma. Tokiu atveju puikiai tinka jau ir taip sulūžę žaislai ar nebenaudojami buitiniai daiktai. Vaikui taip pat galima duoti užduotis pvz. gamtoje rinkti šakas ir mesti jas į vieną krūvą arba leisti pameistrauti su tikrais varžtais ir pan.
Vidiniam vaiko poreikiui reikia rasti pargįstą ir racionalų sprendimą, o ne tik drausti kažką daryti, nes draudimas dažniausiai išprovokuoja dar stipresnį poreikį. Jeigu kambaryje vaikas ima mėtyti daiktus, tuomet galima eiti į lauką ir ten mėtyti kamuolį, tam kad mėtymo poreikis būtų realizuotas. Jeigu daiktai mėtomi iš pykčio protrūkio, tuomet reikalingi nusiraminimo įgūdžiai impulsyvumui suvaldyti. Šiais laikais net ir su vaikais galima praktikuoti kvėpavimo, jogos ar mindfulness pratimus.

Busmės nepadeda išsiblaškiusiems vaikams

Jeigu vaikas nuolatos pameta ar užmiršta savo daiktus, tai bausmės ir grasinimai tikrai nepadės. Akivaizdu, kad vaikui tiesiog trūksta atidumo ir rūpinimosi daiktais įgūdžių. Todėl būtent tuos įgūdžius reikia ugdyti kalbant ir diskutuojant. Pvz. ''Galbūt vertėtų telefoną prisirišti, kad nepasimestų?'' "O gal padėtų lapelis su daiktų sąrašu, kurį reiktų patikrinti prieš einat namo?'' ''O gal draugai galėtų tau priminti, kad viską pasiimtum su savimi?''
Dažnai draugų kompanija gali labai pasitarnauti, kai vienas iš kompanijos narių yra, tarkime, galintis priminti dalykus, kitas - motyvuoti ir paskatinti. Komandinis darbas turi daug pranašumų, nes gilina draugystės bei empatijos įgūdžius.

Ką daryti, jeigu vaikas nedrįsta eiti žaisti su kitais?

Tokiu atveju jo negalima stumti per prievartą -'' eik eik!'' Vertėtų padiskutuoti, kokia nauda bus, jeigu jis išdrįs ir eis žaisti su kitais. Galbūt yra koks nors daiktas, kuris padėtų ir suteiktų drąsos, pvz. kad ir įsivaizduojamas šalmas ar apsiaustas, o gal užtektų ir paprasto meškiuko. Su vaiku drauge galima ir planuoti, kokie maži žingsneliai atvestų jį į draugų būrį.
Nors ir nedrąsūs vaikai, bet daugelis visada nori žaisti su kitais. Tačiau vieni gali jausti stresą nuo didelio vaikų būrio šalia ir mieliau renkasi vieno vaiko kompaniją arba žaidžia vieni. Svarbu prisiminti ir tai, kad žaisti su kitais NĖRA PRIVALOMA. 

SMURTAS PRIEŠ VAIKUS IŠ GLOBALIOSIOS PUSĖS

Suomių nuoširdus rūpinimasis ne tik savo, bet ir viso pasaulio vaikais yra tikrai vertas dėmesio.

Štai taip atrodo pasaulio žemėlapis su valstybėmis, kuriose šiandien įstatymas draudžia bet kokį smurtą prieš vaikus. Dideliam džiaugsmui, Lietuva jame taip pat yra!


 2017 metų pabaigoje 53 pasaulio valstybės įstatymiškai draudžia bet kokį smurtą prieš vaikus. Pagal spalvas galima matyti, kokiais metais įstatymas buvo priimtas.

Šis žemėlapis suomių kalba iliustruotas labai taikliai. Vandenynų pavadinimai čia pakeisti į pvz. “ Ašarų vandenyną”, ties Š. Amerikos žemynu nupiešta uodega ir parašyta: “čia gyvena pabaisos”.

Jungtinių Tautų vaikų apsaugos atstovybės UNICEF naujaisiais duomenimis , pasauliniu mastu, trys iš keturių vaikų ( 2 - 4 metų amžiaus) patiria fizinį ar psichologinį smurtą iš suaugusiųjų, kurie jais rūpinasi.

Kai 1984 metais Suomijoje buvo uždraustas smurtas prieš vaikus, gyventojų apklausos rodė, kad net 50% visuomenės smurtą vertino teigiamai. Šiandien statistika rodo, kad 13% visuomenės vis dar pateisina vienokios ar kitokios formos smurtą prieš vaikus. Skaičiai verti dėmesio visomis prasmėmis. O Suomiai nenuleidžia rankų ir yra pasiryžę dar labiau stengtis, kad pastarasis skaičius mažėtų.

Taip pat apie anų laikų situaciją paklausiau ir savo uošvio suomio, kuris tuo metu pats buvo jaunas tėvas. Pasak jo, įvedus smurto draudimo įstatymą, visuomenė gan skeptiškai jį vertino. Tuomet paauklėti vaikus “ beržine koše” buvo laikoma priimtinu metodu net ir Suomijoje. Bet praėjus trisdešimčiai metų, šiandien visuomenė galvoja ir elgiasi visai kitaip.

Smurto uždraudimas įstatymiškai dar nėra garantas, kad šalyje stebuklingai jis ims ir išnyks. Tačiau tai yra stiprus signalas, siunčiamas visuomenės, kuri nori pokyčių.

Šiuo atžvilgiu Lietuva šiandien yra lygiai tokioje pačioje padėtyje, kaip Suomija prieš trisdešimt su virš metų. Suomija padarė labai didelį įdirbį vaikų apsaugos ir visuomenės švietimo srityse ir tebedaro iki šiol.

Mane pasiekė informacija, kad sudarant šį žemėlapį, suomiai labai džiaugėsi, kad ir kaimynė Lietuva pagaliau prisijungė prie jo. Tikimasi, kad žemėlapis labai greitai pasens ir vis pasipildys naujomis valstybėmis, kurių visuomenė apsispręs siekti pokyčių ir dar geriau rūpintis savo vaikais.

Tekstas ir piešinėliai: Suomijos vaikų apsaugos tarnybos ( Lastensuojelun keskusliito)  leidinys “Vaiko pasaulis” ( “Lapsen maailma”).

https://lapsenmaailma.fi/palstat/infografiikka/infografiikka-lapsiin-kohdistuva-vakivalta-kiellettya/

RYŠIO SU VAIKU KŪRIMAS

"Vaikas lenda į akis, reikalauja dėmesio" . O jūs norite tiesiog pasikalbėti su kitu žmogumi. Ar jums pažįstama situacija? Ką tuomet darote?  

Galite ir neatsakyti į šį klausimą, o skaitykite toliau, nes "dėmesio reikalavimo" terminą suomiško POZITYVAUS UGDYMO ATSTOVAI rekomenduoja užmiršti.
Dažnai, patekus į naują ar svetimą situaciją, vaiko smegenys siunčia pavojaus signalą: "man reikalingas skubus RYŠYS su man artimu žmogumi”. Tačiau jeigu iškart to ryšio vaikas negauna, jam pasąmonė sako, kad reikia bandyti vėliau.  Smegenys nesiliauja siųsdami šį signalą, ir blogos savijautos banga pereina per visą vaiko kūną, išprovokuodama mojuoti rankomis, trypti kojomis ir garsiai rėkti. 

Ką dažnas suaugęs daro tokiu atveju? Pasižiūri atsidūsdamas į šalia nerimstantį vaiką, tęsia toliau savo darbą ar atsisuka atgal į savo pašnekovą, su kuriuo šnekučiuojasi ir taria: "vaikas tiesiog reikalauja dėmesio. Nieko nedarysiu, ignoruosiu, ir jis apsiramins". 

Tikra tiesa, kad po kurio laiko vaikas nurims. Tačiau jis liks su savyje jaučiama bloga savijauta ir smegenyse tebesiunčiamais pavojaus signalais.

Vaikas nemoka pasakyti to, kaip jis jaučiasi ir to, kad jis nori RYŠIO. Todėl tą poreikį išreiškia nepriimtinu mums elgesiu, tokiu kaip mušimas, rėkimas, žnybimas ir kalba: "einam jau", "man nėra ką veikti" , " žiūrėk žiūrėk žiūrėk!!! " Ištikus tokiai situacijai, suaugusiojo darbas yra atpažinti, ko nori vaikas ir patenkinti tuos poreikius.
RYŠYS ( kontaktas) yra pats primityviausias ir svarbiausias poreikis. Stiprus ryšys su mama ar tėvu didina pasitikėjimo ir bendravimo įgūdžius. Žmogaus smegenyse yra tiesiog užkoduotas ryšio ir kontakto poreikis, kuris vystosi jau nuo pat mažumės. Įrodyta, kad kontakto nebuvimas ir atstūmimas aktyvuoja tas pačias smegenų dalis, kaip ir fizinis skausmas.
Ryšys ir kontaktas yra sukuriamas meilės pagrindu ir nukreipia į glaudų bendravimą ir veikimą drauge. Geras ugdytojas rūpinasi tuo, kad vaiko ir suaugusiojo ryšys būtų stiprus. Ir tai sukuriama per tokius esminius dalykus kaip:
1. Reagavimas į vaiko poreikius,
2. Aktyvus įsiklausymas į tai, ką vaikas nori pasakyti bei pagarba tam.
3. Buvimas šalia.
4. Pripažinimas.

Stiprus ir pozityvus ryšys su suaugusiu užkerta kelią nepriimtinam elgesiui. Kai vaikas jaučiasi saugus, išklausytas ir suprastas, kai gauna pakankamai artumo, tuomet mažėja vaiko stresas, bloga savijauta ir atsitraukimas, kurie vėliau gali pasireikšti būtent nepriimtinu elgesiu.
Todėl atsakyk vaikui meile į jo verksmą ar blogą savijautą. Užtikrink maisto, poilsio ir žaidimų poreikius. Atsiduok visapusiškai - negailėk dėmesio ir teigiamo įvertinimo, kalbėk, juokis, žaisk ir apkabink. Nesvarbu kokio amžiaus vaikas bebūtų.
Ryšio išlaikymas nereiškia, kad į vaiką turi būti nuolatos nukreiptas žvilgsnis ar tai, kad žaidžiama kartu be perstojo. Ryšio išlaikymas susideda iš mažų buitinių situacijų. Vaikas iš lėto išmoksta, kad ryšys išlieka, nors mama ar tėvas ne visada gali būti šalia fiziškai.
Mažais dalykais, tokiais kaip apkabinimas, žvilgsnis ar šypsena, galime padėti vaikui.

Matau, kad vaikas nori kažką pasakyti, bet aš dar nebaigiau svarbaus pokalbio su kitu žmogumi. Paimu vaiką už rankos ir jam nusišypsau. Tai ženklas, kad parodau jam dėmesio, ir jo eilė tuoj ateis. Tokiu būdu ryšio nebuvimas nesukelia vaikui streso ir neišprovokuoja nepriimtino elgesio proveržių.

Tokiose laukimo situacijose reikia atsižvelgti į vaiko amžių ir raidos lygmenį. Laukimas negali būti per ilgas. Taip pat reikia nepamiršti ir temperamento skirtumų. Dar vienas svarbus veiksnys yra “emocinis rezervas”. T.y. jeigu vaikas šiandien gavo pakankamai meilės, dėmesio, švelnumo, jis bus pajėgus ilgiau išlaukti ryšio atkūrimo momento ir jo smegenys ne taip greitai pasiduos pavojaus situacijos signalui.

Kadangi terminas "Dėmesio prašymas ar norėjimas" turi labai neigiamą supratimą apie vaiko poreikius, todėl būtų galima jo ir atsisakyti.

Išversta iš positiivinenkasvatus.com

Lytinis švietimas Suomijoje

Foto: mtv3.fi

Teko girdėti, kad dešimčia dienų pailginti mokslo metai turėtų įtraukti į ugdymo programą ir lytinį švietimą. Visai nebloga idėja mokinius apšviesti prieš prasidedant vasaros atostogoms. Na o kadangi mano pranešimai yra orientuoti į tai, kaip ugdymas vyksta Suomijoje, tai pasakysiu, kad Suomijoje visose mokyklose jau aštuntokams pradėti nemokamai dalinti prezervatyvai su informaciniu leidinuku.

Įdomu, koks bus lietuviškojo lytinio švietimo planas. Labai tikiuosi, kad ten nebus pasakojama apie "gėjus kanibalus", o visa informacija bus pateikta nešališkai ir suprantamai. Bet dabar dar truputį apie Suomiją.

Turbūt daugelis sutiks, kad vaikus labiausiai domina ir traukia tai, kas yra draudžiama ir apgaubta paslaptimi. Tai skatina jų vaizduotę ir norą viską patikrinti. Taip ir su lytiniu švietimu, kuo mažiau kalbėsime, tuo daugiau tai domins. 

Toks ankstyvas lytinis švietimas glumina ir pačius suomius, bet atsakymo, ar gerai tai ar ne, ieškoma profesionaliame lygmenyje. Tyrimai parodė, kad nemokamai dalinamos apsaugos priemonės nedidina  nei lytinio santykiavimo kartų skaičiaus, nei į lytinį santykiavimą nukreipto elgesio. Supratingas jaunuolis (-ė) mielai panaudos apsaugos priemonę, jeigu tam bus duota galimybė. 

Šios kampanijos idėja yra skatinti palankiai žiūrėti į prezervatyvą ir jo naudojimą. Labiausiai akcentuojama, kad tai užkerta kelią ligoms ir apsaugo nuo nepageidaujamo nėštumo. O visuomenė tikisi tokiu būdu netgi sutaupyti, nes reikės mažiau išlaidų lytiškai plintančių ligų gydymui bei nėštumų nutraukimui.

Na o ką sako patys suomiai mokiniai apie šią akciją?

Jų nuomonė tokia, kad įdomu pirmą kartą turėti rankose prezervatyvą. Tačiau panaudoti jo pagal paskirtį ko gero neskubės, nes norės ramiai jį ištyrinėti. 

O man labiausiai įstrigo šios kampanijos vadovės pasakyti žodžiai:

- " Esmė tame, kad mažiausiai apsaugos priemonių naudoja tie, kuriems reikėtų jų naudoti kuo daugiau, t.y. mažai pajamų turintys ir žemiausios socialinės klasės atstovai. " - teigia Tuulia Råmark. 

Pažįstama situacija ir Lietuvoje, tiesa? Štai kaip ją spręsti imasi suomiai.

Na o pabaigai apie nemokamus dalinimus, nors ir nelabai susiję, bet pasakysiu, kad Suomijoje dalinami ir švarūs švirkštai narkomanams. Tai tikrai neskatina daugiau vartoti narkotikų, bet užkerta kelią dar didesnėms problemoms. 

SUOMIAI NORI NEBERAŠYTI PAŽYMIŲ

Foto iš banga.lt

Na štai ir vėl revoliucingos naujienos iš Suomijos mokyklų gyvenimo. 

Vienoje  mokykloje nuspręsta atsisakyti pažymių vyresnėse klasėse t.y. nuo septintos. Galvojama, kad tai padės mokiniams geriau išmokti. Vertinimo ekspertė, anglų kalbos lektorė Pirjo Pollari teigia, kad jeigu nesivystoma į priekį ir išlaikoma senovinė mokinių vertinimo sistema, tai be abejo, visa mokymo ir mokymosi sistema grimsta žemyn, o ne kyla aukštyn.

Priminsiu, kad Suomijoje pradinėse klasėse t.y.pirmuosius šešis metus mokiniai nėra vertinami pažymiais. Visokių testų ir atsiskaitymų yra sumažinta iki minimumo, o viskas sukoncentruota į išmokimo užtikrinimą.
Pažymio rašymas kaip vertinimas yra jau seniai kritikuojamas, nes vertinimas turėtų būti skirtas tam, kad padėtų mokiniui geriau išmokti. Šiuo metu pažymys yra tik vertinimo įrodymo kriterijus, bet jis neskatina mokymosi proceso tobulėjimo. Pirjo Pollari teigimu, daugelyje mokslinių tyrimų nustatyta, kad vertinimas yra ta jėga, kuri turi didelę įtaką tiek mokymo, tiek ir mokymosi procese. Ir jeigu norime atnaujinti (Suomijos)  švietimo programą, tai turime atnaujinti ir vertinimo sistemą.
P. Pollari nuomonė tokia, kad pažymys (skaičius) visiškai neskatina mokinių išmokimo nes ir pačių mokinių tarpusavyje žinios ir sugebėjimai skiriasi.

Vertinimo sistemos naujovės idėja tokia, kad mokiniai gautų TIKSLESNĮ ir ANALITIŠKESNĮ žinių įvertinimą, kuris padėtų suvokti, kas jau išmokta gerai, ir kur dar reikia padirbėti. Svarbiausia čia yra tai, kaip mokytojas, pasitelkdamas analitinį vertinimą, padės mokiniui geriau įsisavinti žinias.

Pažymių rašymo nebuvimas padėtų silpnesniems mokiniams, nes jiems mokytis būtų lengviau, jeigu tiksliai žinotų, kuria kryptimi reikia naudoti resursus. Taip pat silpnesni mokiniai gautų daugiau pozityvaus įvertinimo ir paskatinimo, nes tokia situacija - " ech, ir vėl gavau šešetą" - nemotyvuoja ir jokiais būdais neskatina tobulėti.

Žinodami, kad suomiai turi susikūrę geriausią švietimo sistemą pasaulyje ir yra pirmūnai švietimo inovacijose, lauksime tolimesnių žinių apie tai, kaip jiems seksis pertvarkyti mokinių vertinimo sistemą ir atsisakyti pažymių.

PAINŪS MEDIJOS LABIRINTAI

ŠVIESOFORO SPALVŲ NAUDOJIMAS UGDYME

Pastebėjau, kad Lietuvoje labai trūksta konkrečių vaikų ugdymo metodų. O pedagogai ir ugdytojai dažnai bijo ko nors imtis, nes nežino, ar toks metodas yra geras ar ne. Vienoje fb grupėje vyko diskusija apie vaikų elgesio įvertinimą. Ten buvo pasisakyta, kad spalvos vertinimui yra negerai. Pritariu šimtu procentu. Ir papildau - vaikui mes negalime klijuoti kažkokių vertinimų ar vertinti jo elgesio skirtingomis spalvomis. Juk gali būti, kad paaugęs jis ims nekęsti kokios nors spalvos ir pats nežinos kodėl. Vaikai juk paprasčiausiai neturi elgesio įgudžių, jeigu mes jų nemokiname ir nerodome pavyzdžio! Jeigu vaiko niekas nemokys elgtis taip, kaip mes norėtume, o tik neigiamai vertinsime jo elgesį, kuris neatitinka mūsų, suaugusiųjų, norų, tai jis niekada ir neišmoks elgtis gerai.

Suomiai naudoja šviesoforo spalvas ne vaikų elgesio vertinimui, o NUKREIPIMUI ir PASKATINIMUI. Juk ir vairuotojui aišku, kad sankryžoje stovintis šviesoforas skirtas tam, kad žinotume, kur ir kada galime važiuoti, o ne tam, kad " parodysiu tau raudoną, nes esi blogas vairuotojas", arba "še tau geltona, nes esi tik šiaip sau vairuotojas". 

Jeigu nusprendėte pradėti naudoti šviesoforo spalvas klasėje ar grupėje, štai kaip teisingai jas naudoti rekomenduoja suomiai:

EKRANO LAIKO APRIBOJIMUS GALITE PAMIRŠTI!

Foto:Berislav Juričiś/Yle

Kol visi aplinkui  tik ir diskutuoja apie technologijų žalą vaikams bei nesutaria, kiek ir kaip reikėtų riboti SCREEN TIME ( ekrano laiką), Suomija vėl mestelėjo naujieną: " Jokių laiko apribojimų! Ribokite turinį!" 

Šiuolaikinė technologijų apsupta karta čia turi vieną pavadinimą - DIGI NATIVE, t.y. gimę technologijų pasaulyje. Šiame straipsnyje sulietuvinsiu ir pavadinsiu šiuolaikinius vaikus diginatyviniais, nes tiesiog nežinau lietuviškų terminų. O visų abėcėlės raidžių kartų čia nepainiosiu.

Būtent apie diginatyvinių vaikų auklėjimą Suomijoje parašyta knyga, kurios autorė Satu Irisvik teigia: " Apie medijos ir technologijų ŽALĄ kalbama tiek daug, o NAUDA ignoruojama." Taigi, skaitytojai, nusiraminkite, nes jūsų pergyvenimams dėl vaikų technologijų naudojimo tiesiog nėra pagrindo. Ir tuoj pasakysiu, kodėl.

"Jeigu vaikas gerai valgo, miega, žaidžia, išeina į lauką, turi draugų, tai tuomet nėra jokio reikalo pergyventi, jeigu prie ekrano praleidžiama daugiau laiko nei rekomenduojama" - taip teigia knygos autorė. Tuo pačiu ji pritaria ir rizikos faktoriui: jeigu vaikas tris valandas be pertraukų žiūri vaikiškas programas, tai tikrai neduoda nieko gero, o tik kenkia.
Šiais laikais netgi vaikui prie ekrano yra be galo daug veiklos. Pvz. skambutis seneliams, elektroninių namų darbų atlikimas, informacijos paieška rytdienos pamokai na ir dar truputį žaidimų.
Todėl labai svarbu atsižvelgti į turinį, ką vaikas veikia, o ne kiek ilgai. Svarbiausia tėvų užduotis yra užtikrinti, kad vaikams skirta informacija, filmai, žaidimai ir kitoks turinys atitiktų vaiko AMŽIAUS KRITERIJUS.
Digitalizacija yra neatskiriama mūsų kasdienybės dalis, todėl ir vaikus reikia mokyti, kaip teisingai ir saugiai orientuotis šioje erdvėje. Kitaip juk neišmoks.

Dar kalbant apie laiką, skirtą medijai, svarbu paminėti, jog taisyklės privalo būti,  nes ir vaikai visi skirtingi. Vieni vaikai sugeba geriau save kontroliuoti ir tiesiog patys išjungia laiku ekranus. O kiti gali tiesiog paskęsti žaidimuose ir visą dieną neveikti nieko kito.
Tėvai turi atkreipti dėmesį ir į tai, kad nuėję miegoti vaikai vis dar gali naudotis telefonais ir kompiuteriais, susirašinėti su draugais ir tt. Čia jau yra būtent tėvų atsakomybė, kad vaikas gautų pakankamai poilsio. Todėl į taisyklių sąrašą vertėtų įtraukti ir tai, kaip kokybiškai pailsėti ir kur laikyti telefonus naktį.
Tėvai turi kontroliuoti ir medijos turinį. Juk kai vaikas išeina iš namų, mes klausiame, kur jis buvo, su kuo kalbėjo, ką veikė. Tos pačios taisyklės galioja ir medijos erdvėje. Nes, kaip žinome, ten slypi daug pavojų. Todėl tėvai turėtų nuolat vaikus šviesti ir kalbėti apie medijos naudą, žalą ir pavojus. Vaikams reikia rodyti, ką patys tėvai veikia medijos pasaulyje, kur naršo, ką skaito, kodėl yra amžiaus kriterijai ir kaip jie apsaugo. Vaikas turi išmokti įvertinti, kokias žinutes perduoda ir ką nori pasakyti įvairūs medijos kanalai ir turinys.

Taigi, susitaikykime su tuo, kad vaikai jau gimsta diginatyviniai. Vietoj neigiamo požiūrio į technologijų naudojimą imkime suprasti ir jų naudą. O vaikus švieskime, mokykime teisingai naudotis jomis, užtikrinkime medijos bei socialinio gyvenimo kokybę, poilsį. THINK POSITIVE- galvokime pozityviai. 

Patyčios. Dublis 3.

Kaip vaizdingai ir suprantamai paaiškinti vaikams kas yra patyčios? Turbūt apie šitą suglamžyto popieriaus pavyzdį jau daugelis yra girdėję, bet aš jį priminsiu, nes yra geras. Jį netgi demonstravo suomių mokykloje du jaunimo super žvaigždės/garsenybės - amerikietiškojo Jackass suomiško varianto veikėjai.

Bet grįžkime prie popieriaus.

Šį pavyzdį, kaip teigiama,  sugalvojo viena amerikiečių mokytoja. Ji davė vaikams po lapą balto popieriaus ir liepė jį glamžyti, trypti, mušti, tačiau nesuplėšyti. Po to mokytoja paprašė kiekvieno vaiko tą suglamžytą lapą ištiesinti ir pažiūrėti atidžiai, koks purvinas ir pilnas "randų" tapo popierius. Ir po to vaikams buvo liepta atsiprašyti to popieriaus lapo. "Šios žymės niekada nebeišnyks iš suglamžyto popieriaus, kad ir kaip besistengtume jas pašalinti. Tai tas pats, ką skriaudėjas padaro savo pasirinktai aukai iš jos besityčiodamas. Nors po to ir atsiprašo, randai niekur nedingsta." Toks buvo užduoties moralas.

Vaikų veidai, kaip buvo teigiama, išdavė, kad jie suprato tai, ką mokytoja norėjo jiems pasakyti.

VAIKŲ DEPRESIJA

foto avainapteekit.fi

Nelabai man patinka visokių diagnozių vaikuose ieškojimai ir gydymai tabletėmis. Bet aptikau įdomų straipsnį, kuriame aprašomas suomio gydytojo Matti Huttonen  tyrimas apie depresijos požymius vaikuose. Kartais sunku suprasti, kodėl vaiko elgesys būna keistas. Svarbu atpažinti depresiją ir reikalui esant suteikti pagalbą ne tik vaikui, bet ir tėvams.

Psichiatro teigimu, depresija gali pasireikšti netgi kūdikiams, jeigu jie atskiriami nuo pastovaus jais besirūpinačio žmogaus.
Statistiškai 0,5 - 1 proc. ikimokyklinio amžiaus vaikams aptinkama depresijos požymių. Pradinėse klasėse skaičius auga iki 2 proc., o paauglystėje - jau netgi iki 5 procentų. Depresija dažniau pasireiškia mergaitėms ir pasižymi mintimis, susijusiomis su savęs naikinimu. Berniukai tuo tarpu labiau linkę fiziniams veiksniams.
Apie 10 proc. vaikų depresija gali tęstis keletą metų. Laiku nesuteikus pagalbos vaikams ir/ar tėvams rizika didėja, trukmė ilgėja.

Vaikų depresiją iššaukiantys veiksniai tie patys kaip ir suaugusių - t.y. traumatiniai išgyvenimai, problemos šeimoje, tėvų/globėjų pasyvumas ir mažas atsidavimas auklėjime, patyčios, mokymosi sunkumai. Taip pat neurologinės priežastys.

DEPRESIJOS POŽYMIAI SKIRTINGO AMŽIAUS VAIKUOSE:

Iki 3 metų

Kūdikiams ir mažiems vaikams dažniausiai sutrinka apetitas. Kūdikis tingiai žinda krūtį, mažai juda. Svoris ima kristi, sulėtėja vystymasis.
Vaiko žvilgsnis pasidaro tuščias. Padažnėja verkimas, susierzinimas, pasyvumas viskam. Jautriai miega, dažnai prabunda arba miega labai daug. Sudėtinga mokytis tualetinių reikalų.

3 - 5 metai

Depresijos apimtas vaikas dažnai būna rimtas ir susimąstęs, nereiškiantis emocijų, linkęs atsitraukti. Nuolatinė nuotaikų kaita, padidėjęs aktyvumas, nenuspėjamas elgesys, sumažėjęs apetitas ar naktinis šlapinimasis.
Dažnai pasireiškia agresija, nepaklusnumas, emociniai protrūkiai, bandymai pabėgti ir slapstytis.
Žaidimuose akcentuoja mirtį, liūdesį, sunaikinimą, ir draugai dėl to ima vengti. Vienatvė gali būti tiek depresijos požymis, tiek ir skatinantis veiksnys.

6 - 12 metai

Kankinamas depresijos mokyklinio amžiaus vaikas dažnai būna liūdnas, rimtas, agresyvus. Šiame amžiuje pasireiškia ir socialinės raiškos problemos bei nesugebėjimas susikoncentruoti. Trukdymai pamokų metu, nesimokymas. Būtent dramatiškas atsilikimas mokomuosiuose dalykuose yra dažniausias požymis.
Kalbos apie mirtį, savižudybę, smurtą tęsiasi.

12 - 18 metai

Paaugliui depresija pasireiškia fiziškai: pilvo, galvos skausmais, nemiga. Savęs pjaustymasis, apetito nebuvimas. Jeigu liga tęsiasi ilgai, tai gali paskatinti paaglystės vėlavimą. Paauglys užsidaro savyje, nebendrauja su bendraamžiais. Pasyvumas, savikritika, nuobodulys primena suaugusio žmogaus depresiją.
Dalis jaunuolių elgiasi maištingai, bėga iš namų, ima vartoti svaigalus. Svarbu paminėti, kad svaigalai taip pat dar labiau skatina depresiją.


Laiku atpažinus problemą, galima išvengti skaudžių pasekmių. Tačiau nebūtinai vieni ar kiti požymiai susiję būtent su konkrečia liga. Bet faktas yra tai, kad daug vaikų ir jaunuolių susiduria su psichologinėmis problemomis, o pagalbos dažnai nesulaukia.
Susidūrus su sudėtingo elgesio vaiku neskubėkime jo teisti, reikalauti iš jo "teisingo" elgesio normų ar dar labiau gilinti jau esamų problemų. Pasitelkime išmintį, kantrybę, aplinkinių žmonių paramą ir bandykime ieškoti sprendimo.