Patyčių kilmę aiškinančios teorijos

Foto Tiedebasaari.com

Evoliucijos teorija patyčias paaiškina kaip prisitaikymą, kai bandoje patyčių pagalba reikia išgyventi bei užsitikrinti galimybę daugintis. Tai matoma individo fiziniais bruožais, genais perduodamais palikuonims, kurie gimsta stipresni ir atsparesni už kitus ( Volk et. al. 2012). Evoliucinės teorijos šalininkai teigia, kad patyčios egzistavo ir egzistuoja per visą istorijos laikmetį tarp žmonių ir tarp gyvūnų, ir kultūros aspektas evoliucionistų nėra sureikšmintas. Tačiau pati istorija ir įvairūs tyrimai rodo, kad tos visuomenės, kuriose ryškiai matosi narių tarpusavio pagarba, rūpinimasis kitais, bendruomeniškumas ir bendradarbiavimas, gyvena kokybiškiausiai ( Szalavitz & Perry 2011). Evoliucijos teorija taip pat nekreipia dėmesio į aplinkos, auklėjimo ir ugdymo bei švietimo reikšmę patyčių raidai. 

Prisirišimo teorijos (Bowly 1969) šalininkai teigia, kad pirmasis vaiko ryšys su suaugusiuoju (mama ar tėvas ar globėjas) daro įtaką vaiko raidai bei santykiams su kitais žmonėmis laikui bėgant. Susiformavęs nesaugus ryšys gali nulemti piktą ir agresyvų elgesį su kitais vaikystės ar paauglystės laikotarpiu. 

Socialinio išmokimo teorija (Bandura 1977) grindžiama tuo, jog patyčių modelis yra išmoktas stebint aplinkinius. Darant tyrimus visgi yra pastebėta, kad egzistuoja ryšys tarp patyčių ir namuose patiriamo smurto. Todėl visiškai įmanoma, kad kenčiantis smurtą namuose, vaikas bus labiau linkęs tyčiotis iš kitų arba pats taps patyčių auka. Ta pati grėsmė išlieka ir tokiu atveju, jeigu mokytojo elgesys yra besityčiojantis iš vaiko. ( Baldry 2003, Twemlow & Fonagy 2005.) Kitais žodžiais tariant, vaikas gali išmokti tyčiotis stebėdamas aplinką, matydamas konkretų  pavyzdį kuris yra sustiprintas. 

Sociokognityvi teorija (Bandura 1977) dėmesį koncentruoja į vaiko kognityvinių ir socialinių įgūdžių vystymąsį. Tradiciškai vyrauja įsitikinimas, kad patyčios yra susijusios su silpnais socialiniais įgūdžiais arba silpnu kognityviniu atlikimu/veiksmu. Tačiau naujausi tyrimai atskleidžia, kad tai tik dalis tiesos,  nes yra nustatyta, kad tyčiojimuisi visgi reikalingi socialiniai įgūdžiai, tokie kaip grupės tyrinėjimas ir įvertinimas, įgūdžiai manipuliuoti, šantažuoti bei sugebėjimai atskirti narį nuo grupės. Mano pačios (knygos autorė Laura Repo) atliktas tyrimas visa tai patvirtina. Dalis besityčiojančių iš tiesų neturi pakankamai socialinių įgūdžių, tačiau kita dalis jau labai ankstyvame amžiuje moka naudoti psichologines patyčių formas. O tam reikalingas kažkurio lygmens tam tikrų įgūdžių išsivystymo laipsnis. 

Sociokultūrinis požiūris stengiasi suprasti situacijos veiksnių reikšmę elgesiui. Kitaip sakant, besityčiojantis elgesys nėra nulemtas vien tik individo bruožų, polinkių ar elgesio sutrikimų. Sociokultūrinis požiūris patyčias aiškina kaip kompleksišką socialinį reiškinį, kuriam įtaką daro daugybė socialinių veiksnių darželyje, mokykloje, namie mikro ir makro aplinkose. ( Harcourt, Jasperse, & Green 2014.) Būtent šitą požiūrį patvirtina ir toks pastebėjimas, kad patyčios pastebimos dažniau autoritarinėse, o ne demokratinėse visuomenėse. Todėl sociokultūrinis požiūris yra kaip atskaitos rėmas apjungiant bendras tyrimų išvadas bei ruošiant tinkamas visai visuomenei prevencines patyčių programas ( Pvz. Suomijos mokyklinių patyčių prevencinė programa KiVa Koulu). 

Evoliucijos teorijos šalininkai bando ieškoti priežasčių patyčioms, tačiau visai nekreipia dėmesio į kultūros bei socialinių veiksnių reikšmę. Net ir visai mažas vaikas jau yra apsuptas kompleksiškos socialinės aplinkos ir nuolat su ta aplinka komunikuoja. Patyčios pasireiškia visada tik grupėje, todėl į šį reiškinį reikia žiūrėti būtent per sociokultūrinį rėmą. Kadangi kalbame vis dėl to apie patyčių prevenciją tarp mažų vaikų, gyvybiškai svarbu atkreipti dėmesį į vaikų socialinių ir emocinių įgūdžių vystymąsi. Todėl šioje knygoje, o taip pat ir savo tyrime į patyčias žiūriu kaip į sociokultūrinį reiškinį bei kiekvieno vaiko individualų įgūdžių išmokimą ( sociokognityvinis požiūris). Pasikartojant galima teigti, kad patyčios yra kultūroje ir kontekste vykstantis ir keičiantis formas socialinis reiškinys, kuriam vykstant labai svarbu yra pradėti keisti aplinką, o ne į individą. Pastebima, kad patyčios yra išmokstamas elgesys, sujungtas ir su visuomene, ir su aplinka. Supančios visuomenės vertybės ir reikšmė vystosi ir auga laikui bėgant ir tos visuomenės nariai priima šiuos susiformavusius modelius kaip elgesio normą. Tokiu atveju individas nebūtinai savo noru atlieka vienokį ar kitokį vaidmenį grupėje. Taigi matome, kad visi grupės nariai daro įtaką elgesio normoms ir formuoja reikšmingas savo grupei vertybes.

Išversta iš knygos "Maži vaikai ir patyčių prevencija". Autorė Laura Repo 2015.