Lyderystė- pagalys į lietuviškos švietimo sistemos ratus

Paskutiniu metu Lietuvoje ypač daug diskusijų apie švietimo sistemą. Regis, atsidūrėme prie užrakintų durų, kurias apsupę laiko streikuojantys mokytojai, nepaklusnūs mokiniai, pečius trūkčiojantys valdininkai bei pasipiktinę ir stresuojantys tėvai.

Liūdna, kad tokiai situacijai nebuvo užbėgta už akių ir nebuvo rasta sprendimų. O dabar visi stovime ant bedugnės krašto ir nežinome ko griebtis. 

Šią savaitę per "Žinių radiją" vyko įdomi diskusija. Buvo pasakyta, kad Lietuvos švietimo sistema neturi krypties. Tai yra tiesa. Nežinome, nuo ko pradėti, kad ledai pajudėtų. 

Sekdama švietimo naujienas Lietuvoje ir lygindama jas su Suomija pastebėjau vieną ryškų skirtumą. Suomija didžiuojasi lygybe ir konkurencijos tarp vaikų nebuvimą laiko esminiu dalyku. Tuo tarpu Lietuvoje visi tik ir kalba apie lyderystės svarbą. Tėvai nori, kad jų vaikai augtų lyderiais, o mokyklos afišuoja apie puikias lyderių rengimo programas ir metodus. Regis, svarbiausia, ko norime ugdyme, yra tai, kad visi būtų lyderiais. 

Toks suvokimas turi savo šaknis: atrodo, kad tik vadovai ir politikai Lietuvoje sugeba prasigyventi, o visi kiti vargsta. Stiprios vidurinės klasės nebuvimas Lietuvoje tuo ir pasireiškia švietime, kad bet kokiais būdais yra siekiama aukštesnioji, t.y. lyderio pozicija. 

Tačiau reikia suprasti tai, kad lyderystė yra įgimta. Jai reikalingos tam tikros vidinės psichologinės savybės, kurių ant mokyklos suolo padėtų nerasime. Mokykloje svarbu išmokti mąstyti, atsirinkti žinias, įgyti tam tikrų įgūdžių, suprasti faktus. Tą gali kiekvienas. O lyderiu gimstama. Mokytis to nereikia. Jeigu jau negimėme lyderiu, tai nereiškia, kad negalime būti puikiais specialistais ir savo sričių žinovais. Kiekviename mūsų, o tuo pačiu ir kiekviename mokinyje slypi daugybė puikių savybių ir talentų, kuriuos reikia ugdyti ir skatinti. Tačiau jie gali likti nepastebėti, jeigu iš kiekvieno vaiko reikalausime to paties- lyderio. 

Pabandykime įsivaizduoti tokį modelį, kai visi aplinkui lyderiai. Visi turi individualius tikslus, nori juos įgyvendinti, tačiau niekas jų nesiklauso nes visi tik kalba. Ar įmanomas susikalbėjimas ir sprendimo radimas? Pažangios visuomenės jau seniai suprato, kad tik komandinis darbas gali duoti norimų rezultatų. O komandoje svarbu, kad vyktų diskusija iš įvairių perspektyvų. Tam reikalingos žinios, platus mąstymo spektras, patirtis, absoliutus profesionalumas ir vienas lyderis, kuris jau gimdamas gavo puikią išvaizdą, drąsą, iškalbos dovaną, mokėjimą įtikinti ir motyvuoti aplinkinius. 

Kodėl apie tai rašau ir kaip visa tai susiję su švietimo sistema? Nes Lietuvoje sukurtas užburtas ratas. Ugdyme ir švietime koncentruojamasi ne į tuos dalykus, į kuriuos vertėtų. Vyksta nesusikalbėjimas ir nekokybiškas išbalansuotas ugdymas. Per prievartą lyderių neišugdysime. O ką galime padaryti? Kiekviename ieškoti geriausių savybių ir padėti jas tobulinti. Mokykime vaikus pasitikėti savimi, mąstyti, suprasti priežastis ir pasekmes, daryti išvadas, spręsti problemas. Tą sugeba kiekvienas. Teisingai išmokyti vaikai vėliau mokės susidoroti su problemomis dar joms neprasidėjus, netingės tobulėti ir mokytis naujų dalykų kad ir visą gyvenimą, bus motyvuoti ir pasitikintys savimi specialistai. Taigi, ugdykime specialistus profesionalus, o ne lyderius. 

Vaikų darželių grupės struktūra

Ankstyvasis ugdymas yra be galo svarbus augančio žmogaus raidai, todėl Suomijoje stengiamasi, kad jis būtų kokybiškas. Ugdymo institucijoje vaikui svarbiausia užtkrinti pagrindnių poreikių patenkinimą, t.y. maistas, poilsis, protinis ir fizinis aktyvumas bei visapusiškas SAUGUMAS. Suomiai pabrėžia, kad vaikų darželis nėra sandėlys, skirtas išgyventi tas kelias valandas, kol tėvai dirba. Darželis yra ugdymo institucija, kurioje su didele atsakomybe rūpinamasi augančia karta.

Griežtai nustatytas vaikų ir ugdytojų skaičius. Čia galioja "šventos trejybės" taisyklė. T.y. grupėje yra trys ugdytojai. Vaikų iki 3 metų grupėje maksimalus skaičius- 12, o nuo 3 metų- 21.
Paskutiniu metu labai didelis dėmesys skiriamas veiklai mažose grupelėse. Darbelių, sporto užsiėmimuose, rengiant vaikus stengiamasi, kad vienas ugdytojas būtų atsakingas už mažą grupelę vaikų ( atitinkamai pagal  amžių: 1 su 4 arba 1 su 7). Taip išvengiama spūsties, didelio triukšmo, lengviau susikaupti. Pvz.kol vieni piešia, kiti rengiasi eiti į lauką,o treti jau žaidžia lauke. 

Patyčios. Dublis 2.

Patyčios tarp ikimokyklinio amžiaus vaikų darželyje yra kasdienybė, tačiau dažnai tai lieka nepastebėta ar tiesiog nesureaguota. Suomiai labai daug dėmesio skiria būtent patyčioms, pasireiškiančioms ankstyvąjame ikimokykliniame amžiuje, nes taip norima sumažinti šią problemą mokyklose. 

Ankstyvojo ugdymo įstaigose patyčių prevencija skatinama užtikrinant pedagoginių užsiėmimų kokybę, kuriant saugią erdvę vaikams bei stiprinant tarpusavio bendravimą ( vaikas-vaikas; vaikas- suaugęs; suaugęs- suaugęs). Dėmesys koncentruojamas į pačių ugdytojų nusistatymą ir reagavimą į kiekvieną vaiką, į vaikų grupę kaip visumą, į kolektyvą bei bendrą supratimą, jog būtent ugdytojas ( suaugęs žmogus) gali įvairiai įtakoti patį patyčių fenomeną. Suaugusiojo veiksmai ir sprendimai konkrečiu atveju gali netgi skatinti patyčių atsiradimą ir ilginti jų trukmę. Todėl suaugusiųjų darbas yra prisiimti atsakomybę už patyčias tarp vaikų, laiku ir kompetetingai reaguoti į situacijas tam, kad išvengti didesnių problemų ateityje.
Kiekvienas atvejis, kiekviena grupė ar bendruomenė yra unikali, todėl suomiai palieka laisvę prevenciniams metodams. Bet tai yra būtent pedagogikos sritis. Informacijos paieška, kolektyvinis darbas ir kūrybiškumas yra labai svarbios priemonės kovai su patyčiomis tarp mažamečių vaikų. 

Patyčios. Dublis 1

Apie patyčias galima kalbėti be pertraukos. Tai labai plati bei jautri tema. O dar ir paslaptinga.  Suomiai atliko ilgametį tyrimą, kuriame dalyvavo 5000 aštuonmečių vaikų, ir jie buvo stebimi iki kol suėjo 29 metai. Tyrimas atskleidė, kad patyrusiems vaikystėje patyčias žmonėms tikimybė susirgti psichinėmis ligomis padidėja dvigubai. Dažniausiai pasitaikantis sutrikimas - depresija. Svarbu paminėti, kad psichinių sutrikimų rizika pasireiškia tiek tiems, iš kurių buvo tyčiotasi bei tiems, kurie patys tyčiojosi iš kitų.
Mokslininkai teigia, jog be to, kad patyčios palieka gilių randų psichikoje, patyčių aukos dažnai nesugeba užsitikrinti finansinės gerovės, kurti tvirtų draugystės ir partnerystės ryšių, padidėja savižudybės rizika.
Britanijos mokslininkai skelbia, kad mokykloje patirtos patyčios yra 30 procentų depresija sergančių aštuoniolikmečių priežastis.
Patyčios pasireiškia jau ir tarp dviejų metų amžiaus vaikų. Svarbu pastebėti, kad jos gali tęstis ir visą gyvenimą. Patyčias galime patirti iš tėvų, sutuoktinių, bendradarbių ir netgi darbdavių. Tai, kad kažkas viešai meta juokelį, kuris mus žeidžia - taip pat patyčios.
To be continued. Tęsinys netrukus. 

Suomių vaikai - sportiškiausi

Šią savaitę Suomiją pasiekė puiki žinia, kad jų vaikai yra mažiausiai antsvorio turintys pasaulyje! Pagaliau tyrimų rezultatai patvirtino, kad suomių vaikų aktyvumas yra puikus, ir kad šioje srityje puikiai dirbama. Jau kūdikiai keliauja į sporto sales su mamomis ir taip judėjimas tampa privaloma kasdienybe. Švarus oras, puikūs lauko sporto įrengimai skatina daug judėti gamtoje. Ugdymo įstaigose vaikų sportui skiriama daug finansinių  resursų ir laiko.

Jeigu domina skaičiai, tai pagal 2012-2013 metais atliktų tyrimų rezultatus antsvorį turinčių suomių vaikų yra 5,2proc.  t.y mažiausiai pasaulyje. O daugiausia - Kinjoje: net 24,6 proc. vaikų turi antsvorį!
Vaikų darželyje turime netgi du batutus. Vaikai dievina šokinėjimą, kuris stiprina raumenis, gerina koordinaciją ir yra puiki priemonė išlieti susikaupusią energiją vidaus sąlygomis ir netgi be sporto salės.

Žiemos karas. Ar žinote kad...

Suomijoje griežtai draudžiamas sniego gniūžčių karas!!! Jau darželinukai mokomi, kad negalima mėtyti bet kokių daiktų į kitus, nes tai sukelia fizinį skausmą ir blogas emocijas kitiems. O mokyklose taip pat prižiūrima, kad per pertraukas vaikai žaistų pagarbiai. Vaikams aiškinama, kodėl negalima, o ne vien tik griežtai draudžiama. Visi tą supranta ir paklūsta taisyklėms. Norintiems mėtyti sniego gniūžtes vaikams pateikiama alternatyva mėtyti jas į sieną ar į kitą tvoros pusę taip, kad neužgauti aplinkinių. Tokios taisyklės apsaugo nuo fizinio smurto ir negatyvių emocijų. Juk patys prisimename, kaip skaudu gauti kietą "ledinkę" į skruostą ar akį. O dar baisiau, kai tavęs kažkas tyko už kampo, pasiruošęs visą sniego gniūžčių artileriją....

Neramūs vaikai - tėvų kaltė

Šiandien nacionalinis Suomijos žinių portalas trenkė žaibu tiesiai į tėvus ir padarė tokią išvadą, kad neramumas yra psichinis elgesio sutrikimas, o vis didėjantis neramių vaikų skaičius iš dalies susijęs su tėvų neapgalvotu elgesiu. 

O viskas labai paprasta. Mobilieji telefonai, kompiuteriai, televizoriai yra užvaldę mūsų gyvenimą. Vizualiniai ir garsiniai signalai trikdo ne tik mus - suaugusiuosius, bet ir vaikus, kurių smegenys dar tik formuojasi. Vaikų psichiatrės teigimu, nuolat įjungtas televizorius formuoja vaiko jusles, smegenis ir visą nervų sistemą. Prie nuolat besikeičiančių garsų ir vaizdų pripratęs vaikas nebesugeba orientuotis tyloje, klausytis, būti ramus kitų draugijoje, reikšti jausmų ir koncentruoti minčių. Specialistai teigia, kad vaiko gebėjimai reikšti emocijas vystosi tik glaudžiai bendraujant su suaugusiaisiais. Daugelis tėvų net nepagalvoja, kad paliktas prie televizoriaus naujagimis tiesiog lieka už gyvosios komunikacijos ribų. 

Kitas didžiulis trukdis yra mobilusis telefonas. Dažnai tėvai kalba telefonu ar rašo/skaito tekstus visai nekreipdami dėmesio į šalia esančią atžalą. Mažųjų pasaulio atradimai, mintys ar išvados lieka tiesiog neišgirsti kažkur anapus. 

Kaikurie vaikų darželiai netgi pakabino ant vartų skelbimą, kad ateidami atsiimti vaikų, telefonus tėvai paliktų kišenėje ir išklausytų mažylių, kurie turi tikrai daug ką papasakoti apie praėjusią dieną.

O psichiatrai sudarė tėvams griežtas rekomendacijas:

1. Televizorius nejungiamas, jeigu vaikui dar nėra suėję vieneri metai.

2. Televizorius įjungiamas retai ir trumpam, jeigu vaikas 1-3 metų amžiaus. Beje, tokio amžiaus vaikui rekomenduojama vos pusvalandis televizoriaus žiūrėjimo.

3. Telefonu kalbėti tik tuomet, kai vaikas miega. Nebent reikalas gyvybės ir mirties svarbumo.

4. Suaugusiems- max 2 valandos naršymo internete. Tiek turėtų pakakti sutvarkyti visus svarbiausius reikalus, o visą kitą laiką skirti gyvam bendravimui.