VAIKAI PAREIGŲ NETURI

 

Foto iš tv3.lt

Vaikai neturi pareigų, nes:

1. Neegzistuoja joks oficialus dokumentas, reglamentuojantis visuotines pareigas vaikui (išskyrus valstybės įstatymą, pagal kurį vaikas privalo lankyti mokyklą nuo 7(6) metų. Jeigu vaikas jos nelanko, yra pažeista vaiko teisė į mokslą, o už vaiką atsakingas suaugęs yra vaiko teisių pažeidėjas. 

2.Tai, ką lietuviai yra įpratę vadinti pareigomis, yra miksas įvairių ugdytinų dalykų. 

2.1.Jeigu pareigomis vadiname kambario tvarkymą, gėlių laistymą, indų plovimą ir pan., tai tokie dalykai yra elementariausi BUITIES DARBAI. Ir į šiuos darbus siūlyčiau pažvelgti ne kaip į vaikui privalomus atlikti, nes jis yra nemokamos darbo jėgos objektas, ( “pagalba tėvams namų ūkyje”), o kaip į vaiko savarankiškumo ugdymą. Tai yra įgūdžiai, kuriuos reikia išmokti atlikti ir suprasti, kodėl tą reikia daryti. Buities darbų išmokymas, jų atlikimas drauge iki kol vaikas pajėgia atlikti vienas, yra SUAUGUSIŲJŲ PAREIGA. 

2.2.Jeigu pareigomis vadiname dantų valymąsi, rankų plovimą, rengimąsi švariais rūbai ir pan., tai šitie dalykai yra HIGIENOS ĮGŪDŽIAI. Mes, suaugusieji, privalome išmokyti šių įgūdžių, prižiūrėti, kad vaikai juos atliktų tinkamai (naudojant muilą, kruopščiai nuvalant dantis ir tt.). Bent jau Suomijoje suaugusieji yra įpareigoti kontroliuoti vaikų dantų valymą iki kol jiems sueis 9-10 metų. Ir jeigu vaiko dantys bus neprižiūrėti, tai atsakomybė krenta suaugusiems kaip vaiko teisės į sveikatą pažeidimas. Higienos įgūdžių išugdymas ir kontrolė, iki kol vaikas pajėgia pats tinkamai rūpintis savo higiena, yra SUAUGUSIŲJŲ PAREIGA. 

2.3.Jeigu pareigomis vadiname elgesio modelius, kurių tikimės iš vaikų, kaip pvz. mandagus elgesys, taisyklių laikymasis ir pan., tai šie dalykai yra SOCIALINIAI ĮGŪDŽIAI, kurių mes, suaugusieji, privalome išmokyti. 

Gero elgesio pavyzdžio rodymas,  priimtino elgesio mokymas, pagarba kiekvienam vaikui be išimties yra SUAUGUSIŲJŲ PAREIGA. 

3.Jeigu galvojame, kad vaiko pareiga yra gerbti suaugusįjį, tai visų pirmiausia suaugęs turi gerbti vaiką, kad ir koks nepatogus tas vaikas būtų. Pagarbos turime nusipelnyti, o nereikalauti jos gąsdinimais ir grasinimais.  Net ir iš vaiko. 

4.Taigi, tai, ko norėtume iš vaikų, yra mūsų, suaugusiųjų atsakomybėje, ir jeigu skundžiamės, kad vaikai kažko neatlieka ar nežino, tai kaltinti reikia tik save, o ne vaikus. Be to, vaikai yra labai individualūs. 

Įsivaizduokime atvejį, kad vaikas galbūt nevaldo kūno dalių, negali pats išsivalyti dantų, o ką jau kalbėti apie indų ir grindų plovimą. Bet jis yra vaikas, kuriam priklauso visos teisės, kaip ir kitiems. Įsivaizduokime (nors čia ne jokia fantazija, o kasdienybė), kad autizmo spektro sutrikimą turintis vaikas visiškai nesupranta jį supančių žmonių elgesio ir emocijų, jį trikdo triukšmas, šviesos, jis gali būti agresyvus, kandžioti ir mušti aplinkinius, bet jis be galo gabus fizikai ar/ir kuria nuostabią muziką. Tokiam vaikui nepadės jokios brošiūros skambiais pavadinimais (vaiko konstitucijos ), kuriose išvardinti “privalomų pareigų ir elgesio” punktai. 

Pyktis ant vaiko ir nuolatinis karksėjimas apie tai, kad jis neatlieka kažko, ko mes norėtume, nėra ugdymo pagalbininkai. Mums nepatogaus, nepaklusnaus vaiko diskriminavimas ir apklijavimas etiketėmis yra suaugusiojo nekompetencijos išraiška. 

Nesuteikimas vaikui jo teisių, kurios jam priklauso nuo gimimo, yra nusikaltimas. 

Nėra vieno kurpaliaus ar standarto, į kurį reikia orientuoti visus vaikus vienodai. Būtent todėl teiginiai, kad VAIKAI NEŽINO SAVO PAREIGŲ yra tiesiog neefektyvus diktatoriško stiliaus ugdymo metodas nepasiūlant sprendimų. 

O sprendimų yra! 

Vietoj pykčio apie neatliekamas pareigas, verčiau ugdykime vaikus pareigos jausmo! 

Pareigos jausmas yra emocija, kuri išsivysto tikrai ne vos gimus ar sulaukus 5-erių. Jis susiformuoja daug vėliau. Pareigos jausmas yra nulemtas moralinių vertybių, tradicijų, religijos. Pareigos jausmas išsivysto matant gerą pavyzdį, jaučiant saugumą ir pasitikėjimą. 

Pareigos jausmo vedami ateiname į rinkimus balsuoti, jaučiame pareigą saugoti ir ginti valstybę, tęsti tradicijas.  

Ugdykime vaikus savarankiškumo, mokydami juos atlikti buities darbus pagal tai, kokioje aplinkoje gyvename, kokie darbai mus supa, ko vaikui reikės ateityje, ir ką jis yra pajėgus atlikti. Mokykime mandagumo, elgesio taisyklių, empatijos. O tuo pačiu ir kritinio mąstymo, kodėl reikia kažką daryti. Nes “pareigų neatlikimo” naratyvas nesibaigia sulaukus pilnametystės. Vienu tokiu konkrečiu pavyzdžiu iliustruoju šį tekstą. 

LIETUVOS VAIKAI SEKSUALINIO SMURTO LIŪNE BE TEISĖS APSIGINTI

 

Nuo pedofilijos vaikų Lietuvoje nesaugo niekas, nors Vaiko teisių konvencija įpareigoja. Ir iš jų netgi atimta teisė apsisaugoti patiems. Apie vaikų patiriamą seksualinį smurtą mes dažnai ir nesužinome. Kodėl? Todėl, kad nesuteikiame vaikams įrankių tą padaryti.

Vieną žiemos vakarą ruošiantis miegoti išgirdau iš savo dukros tai, kas sustingdė mane ilgam:

- “Mama, kai mes vasarą buvome ten ir ten ( sodyboje ant ežero kranto, kur kasmet susitinka daug draugų su šeimomis ir puikiai leidžia laiką) , mes ten žaidėme palapinėje ir vienas vaikas padavęs man flomasterį liepė pieštis ant “putytės”. Ir žinai ką, aš nenorėjau piešti ten nieko ir pabėgau.”

Per sekundę mano fantazija prasuko visus galimus ( ačiū dievui, neįvykusius) variantus nuo piešimo iki fotografavimo, ar lietimo... 

Ir tą aš sužinojau tik praėjus pusei metų. O juk galėjau nesužinoti apskritai niekada! Ir galbūt nebūčiau turėjusi galimybės su vaiku pasikalbėti ir apsaugoti ją nuo kitų galimų ateities pavojų.

Įveikusi savo sąstingį ir suvaldžiusi visą emocijų pliūpsnį pasakiau, kad ji pasielgė puikiai! Kad taip ir reikia elgtis, jeigu kažkas verčia daryti tai, kas atrodo nemalonu. Ir ypač su lytiniais organais. Priminiau jai, kad situacijose, kai kažkas kesinasi į kūną, privačias vietas, yra trys pagrindiniai žingsniai: 

• Pasakyti STOP

• Pasišalinti iš vietos

• Pranešti apie įvykį patikimam suaugusiam.

Ir kokia aš buvau laiminga, kad mano vaikas įvykdė viską teisingai. Nors ir po pusės metų, bet vis tiek man papasakojo. Ir tai buvo dar papildoma proga pasikalbėti “ta tema”. Ir ši tema yra ne kas kita, o kūno pažinimas, dar kitaip vadinamas lytiniu švietimu. 

Dar tą pačią vasarą, kelios savaitės prieš išvyką, mes dalyvavome vaikams skirtoje edukacinėje veikloje, kurioje buvo mokoma įvardinti savo kūno dalis, tame tarpe ir lytinius organus be jokių ten slaptų mistinių pavadinimų, buvo mokoma atskirti emocijas, geras ir blogas, ir ką daryti tokiu atveju, jeigu pajunti, kad kažkieno veiksmai sukelia nemalonius jausmus ( trys PPP: pasakyti stop, pasišalinti, pranešti).

Nutiko toks dalykas, kad kai aš parašiau savo bloge apie suomišką lytinio švietimo programą ikimokyklinukams, sulaukiau komentarų, kad Lietuvoje įstatymai neleidžia skleisti tokių programų, ir jeigu ugdymo įstaigose būtų kalbama, mokinami ir rodomi lytiniai organų pavadinimai, gavus tėvų skundą įstaiga būtų kalta, kaip vykdanti kažką blogo. (Noriu atkreipti dėmesį, kad mokant ankstyvo amžiaus vaikus kūno dalių, vaikai piešiami su kelnaitėmis, ir “ta” zona nėra įtraukta į kūno pažinimą. Nėra net normalių lietuviškų terminų, kuriuos be įkalto gėdos jausmo galėtume ištarti garsiai). 

Supratau, kad Lietuvoje tiesiog kenkėjiškai nuo vaikų yra slepiama informacija, kuri ateityje galėtų tuos vaikus apsaugoti nuo siaubingų dalykų, tokių kaip seksualinis smurtas ir išnaudojimas. Ir man ypatingai baisu, kai vis girdisi, jog vaikų seksualinio išnaudojimo atvejų pasitaiko tarp pedagogų, gydytojų, religinėse bendruomenėse. O nuo tokių dalykų mes privalome saugoti ir ginti vaikus!!! Ir tam jau yra sukurtų efektyvių būdų!!! Kodėl Lietuva tyčia kenkia sau?

Ugdymo įstaigos vaidmuo atliekant lytinio švietimo darbą yra labai svarbus, nes šeima ne visada pajėgi ugdyti vaikus, arba galvoja, kad dar ne laikas kažką apie lytinį švietimą kalbėti. O ir mano pačios pavyzdys, kad jeigu ne ta organizuota veikla parke, tai irgi nebūčiau nieko su penkiamete niekada ir kalbėjusi. 

Nuo šių metų Suomija seksualinį švietimą pradeda diegti darželiuose, ir aš tą vertinu ypatingai gerai. Tai puiki prevencinė priemonė skirta apsaugoti vaikus ir visą visuomenę nuo baisių dalykų. Todėl tiems, kas Lietuvoje priešinasi mokslu grįstu lytinio švietimo diegimu ugdymo įstaigose, norėčiau paraginti įsiklausyti į konkrečius pavyzdžius, situacijas, pasaulines smurto, vaikų seksualinio išnaudojimo statistikas.

Pavyzdžiui, neseniai Suomija vykdė tyrimą apie vaikų seksualinį išnaudojimą, ir net 88 proc. tyrime dalyvavusių vaikų paauglių nurodė, kad socialinėse medijose yra susidūrę su seksualinio priekabiavimo atspalvį turinčiu turiniu.

Ir mums turbūt didelės fantazijos nereikia, kad suprastume, iki ko gali privesti soc. medijų žinutės, persikėlusios į fizinę aplinką. 

Net 88%! 

Todėl labai raginu pozityviai žiūrėti į šiuolaikiškas mokslu grįstas lytinio švietimo programas ir nustoti trukdyti vaikams gauti teisę į informaciją ir savigyną. 

Ir labai norėčiau paklausti tų aršiųjų gynėjų, kodėl jie tyčia trukdo vaikams apsisaugoti nuo pedofilų? Galbūt į šį klausimą atsako senas posakis “Vagie, kepurė dega"?

Kaip “Trys Karaliai” sukiršino suomius ir padėjo apsivalyti nuo rasizmo

Lietuvoje švenčiama Trijų Karalių diena yra persirengėlių šventė. Panaši tradicija yra ir Suomijoje, tik švenčiama anksčiau - per kalėdinį laikotarpį, o personažai yra Karalius Erodas, jo tarnas Kareivis, Maurų Karalius, ir žvaigždės nešėjas, kuris tapatinamas su angelu, pranešusiu apie Jėzaus gimimą. Veiksmas paremtas įvykiais, aprašomais Evangelijoje pagal Matą, kuomet karalius Erodas, bijodamas naujojo gimusio “žydų karaliaus”, duoda įsakymą nužudyti visus naujagimius berniukus. 

Dažnas suomis prisimena šia tema rengtus mokyklinius vaidinimus, o kai kas  mena ir gatvėse vykusius ar tebevykstančius muzikinius pasirodymus. 

Į Suomiją šis vaidinimas Stjärngossen atkeliavo iš Švedijos ir suomiai jį vadina Tiernapojat (žvaigždės/šviesos berniukai). Anksčiau vaidinime būdavo ne tik Erodas, Maurų Karalius ir Kareivis, bet taip pat ir Marija su Juozapu, piemenys. Jie vaikščiodavo po gatves dainuodami, atlygiui gaudavo tais laikais brangių ir vertingų žvakių. Yra išlikęs įdomus įrašas archyvuose iš 1797-ųjų, kad Helsinkyje norima uždrausti šiuos kalėdinio laikotarpio gatvės vaidinimus, kai persirengėlių būrys gąsdina žmones ir ypač vaikus, neteisėtai renka pinigus bei skirti jiems 20-ies auksinių baudas. 

Šiomis dienomis Tiernapojat yra keturių veikėjų pasirodymas su konkrečiomis dainomis, žodžiais, dažniausiai praktikuojamas Suomijos Šiaurės Vakarinėje dalyje, Oulu miesto apylinkėse. 

Vienas vaidinimo personažas, Maurų Karalius,  buvo vaizduojamas juodaodis. Todėl dar visai neseniai Suomijoje vykstančiuose Tiernapojat pasirodymuose Maurų karaliaus vaidmenį atliekantis žmogus dažydavosi juodai veidą. Tačiau į šį veiksmą buvo pažvelgta kaip į Blackface reiškinį. (Blackface yra rasizmo išraiška, atsiradusi 1800-aisiais Niujorke, kada baltaodžiai aktoriai dažydavosi juodai veidus ir vaidindavo juodaodžius vergus, pajuokiamai mėgdžiodavo jų kalbą, išvaizdą, dainas ir šokius, iš vergijos darė pramogą, menkino vergovės kančias.) 

Suomijoje sąmyšis ir diskusijos apie toleranciją bei tradicijas kilo po to, kai 2017-ais metais prekybos gigantas Stockmann prieš pat Kalėdas sukūrė sveikinimo vaizdo įrašą, kuriame buvo šio Tiernapojat vaidinimo epizodas, o jame aktorius buvo nusidažęs veidą juodai. Tuomet kilus nepasitenkinimo ir kritikos bangai  Stockmann pašalino įrašą, pripažino klaidas ir netaktiškumą bei viešai atsiprašė. 

Po karštų diskusijų apie tradicijas, jų saugojimą ir norą jas išnaikinti, o tuo pačiu ir apie toleranciją, gero valstybės veido išlaikymą ir dar daug ką, po ketverių metų, 2021-aisiais, veido dažymas juodai buvo uždraustas. Ir kaip sako patys suomiai, veido nebedažysime tam, kad galėtume ir toliau rengti šiuos vaidinimus, neįžeisdami kitų ir saugodami tradicijas. 

Vaiko Teisių Konvencijos diena. Veiklos su darželinukais

Vaiko teisių konvencijai jau 32 metai ( Įtvirtinta Jungtinių Tautų 1989 m. Lapkričio 20 d. Lietuva šį dokumentą ratifikavo 1995 m.). Bet apie tai nėra kalbama. Netgi 30 - ojo Konvencijos jubiliejaus proga tam nebuvo skirta ypatingo dėmesio.

Suomiai jau 1984 metais uždraudę smurtą prieš vaikus ir toliau tvirtai lyderiauja Žmogaus Teisių užtikrinimo srityje. Kasmet Suomijoje yra minima Vaikų Teisių diena ( Lapkričio 20-oji). Ta proga netgi iškeliama valstybinė vėliava. 

Per patį koronos pandemijos įkarštį  (2021 m.) suomiai paskelbė Vaiko Strategiją - dokumentą, kurio vizija yra užtikrinti visokeriopą gerovę vaikams Suomijoje ( kaip ypatingai nukentėjusiems nuo pandemijos), ir kurio kertinė ašis yra vaikų teisės. Kodėl būtent vaikų teisės?

Pabrėžiama, kad vaikai turi būti supažindinti su vaiko (žmogaus) teisėmis tam, kad suaugę jas jau žinotų ir galėtų plėtoti, bei tam, kad  Žmogaus teisės būtų kaip natūralus reiškinys darbe ir gyvenime. 

2019 metais viename Suomijos darželyje vaikų buvo paprašyti sukurti kokį nors įsivaizduojamą personažą. Taip iš atskirų detalių ( “galva yra trikampio formos”, “akys rožinės”, “paprastos rankos” , kailis vaivorykštės spalvų”, “ gyvena miške”, “ su vaikais sveikinasi HEIPPA” ir tt.) gimė Tiuku, kuris nuo šiol yra vaikų teisių simbolis Suomijoje.

TIUKU

Minint Vaiko teisių savaitę šis personažas Tiuku kviečia vaikus į diskusiją ir kartu siūlo idėjas ir žaidimus, kurie padės suprasti, kas tos teisės ir kam jos skirtos. 

Taigi, šįkart dalinuosi pilnu paketu užduočių, kurios orientuotos į pačius mažiausius. 

Pirmiausia svarbu išsiaiškinti, kas yra vaiko teisės ir kodėl jos reikalingos? 

Paprastai kalbant, vaiko teisės yra taisyklės, kurių suaugusieji pažada laikytis tam, kad vaikai jaustųsi kuo geriau. 

Vaikų teisės reiškia tai, kad suaugusieji turi pasirūpinti, kad vaikų niekas neskriaustų, nesityčiotų, nemuštų, kad vaikai visada turėtų maisto, būtų švarūs, sveiki, apkabinti ir mylimi. Suaugusieji taip pat turėtų išklausyti vaikų nuomonės ir paklausti, ką jie galvoja apie įvairius su pačiais vaikais susijusius dalykus. (Svarbu tai, kad išklausius vaikų nuomonę, sprendimą visuomet priima suaugęs). 

DISKUSIJAI:

Vaikų galima paklausti: Ar šiandien Tu gerai jautiesi? 

Pasiteiraukite, kokių jie žino taisyklių, kur jos taikomos, ar jų laikosi.

(Pvz. Žaidimo taisyklės, kelių eismo, darželio taisyklės ir tt.) 

Kiekvienas vaikas ( Tu ir Tu ir Tavo draugai) turi teisę augti saugioje aplinkoje, turi teisę į poilsį, teisę žaisti ir turėti laisvalaikį, teisę mokytis ir vystytis, tobulėti bei gauti gydymą susirgus. Kiekvienas vaikas turi teisę, kad su juo būtų elgiamasi gražiai ir pagarbiai. Todėl visi turime elgtis gražiai vieni su kitais, neskriausti, nepalikti nelaimėje vieno, o pasiūlyti pagalbą. Su kitais turime elgtis taip, kaip norėtume, jog kiti elgtųsi su mumis. 

DISKUSIJAI:

Pakalbėkite su vaikais, kas yra draugystė, koks yra geras tarpusavio elgesys, kokiais būdais galima susidraugauti su kitais.

GRUPINĖ UŽDUOTIS: Sukurti įsivaizduojamą personažą-draugą. Vaikai gali siūlyti idėjas, koks tas personažas, kokios akys, kojos, plaukai, kailis, uodega, kur gyvena, kuo vardu, ką valgo, kokie jo draugai. Personažą galima ir įvaizdinti, pasitelkus dailės ar grafinio dizaino įgūdžius. Įsivaizduojamas personažas gali lydėti grupę įvairiose veiklose, diskusijoje, apsilankyti pas kiekvieną vaiką namuose savaitgaliui (ir būtinai sugrįžti atgal). Su šiuo personalizuotu vaizduotės draugu kartu galima mokytis gero elgesio taisyklių, emocijų, patyčių prevencijos ir tt.

TALENTŲ ESTRADA! Surenkite su vaikais pasirodymą, kas ką moka. Galbūt puikiai pavyksta kūlversčiai? O gal kažkas moka labai tikroviškai imituoti gyvūnų ar paukščių garsus? Gal moka juokingų grimasų? Viską parodykime ir drauge pamatykime, kokie skirtingi esame ir kad turime teisę tokiais būti. O svarbiausia, išmokime, kad turime priimti kitus, tokius, kokie jie yra ir būti draugiški visiems.

MUZIKINIS ŽAIDIMAS. Reikės muzikos ir minkšto kamuolio ar žirnių maišelio. Kol groja muzika, kamuolys keliauja iš rankų į rankas, gali būti mėtomas. Muzikai nutilus tas, pas ką rankose liko kamuolys, turi apie save pasakyti kokią ypatingą savybę, ką jis sugeba geriausiai, koks jo pranašumas ( pvz. Suaugęs gali pradėti žaidimą pasakant, kur jo/jos pranašumai. Gal moka daug kalbų; kolekcionuoja atvirukus; liežuviu gali pasiekti nosį…). 

ISTORIJA IR JAUSMAI.

Šiandien visą dieną ežiukas buvo labai labai piktas. Piktas buvo todėl, kad nuo pat ryto viskas ėjosi labai blogai. Pirmiausia ežiukas pramiegojo ir dėl to reikėjo labai labai greitai rengtis ir skubėti į mokyklą. Dar ir kelnės buvo visai susiraizgiusios į mazgą ir niekaip nepavyko jų apsimauti. Tuo metu atskubėjo voverė nes norėjo kartu su ežiuku eiti į mokyklą. Ir spėkit, kas nutiko? Ogi būdamas baisiai nepatenkintas ir suirzęs dėl susiraizgiusių kelnių, ežiukas TYČIA skaudžiai įdūrė voverei su savo spygliais. Ir voverytei labai labai skaudėjo. Tada ir voverė pasidarė pikta ir suirzusi.  Ir tuomet jie abu, voverė ir ežiukas, nuėjo suirzę į mokyklą. Tada atėjo draugas kiškis paguosti voverės ir pasakė ežiukui, kad, matai, voverytė labai nuliūdo dėl to, kad tu jai įdūrei. Tuomet ežiukas papasakojo kiškiui, kad jis pats buvo labai piktas dėl to, kad jo kelnės buvo susiraizgiusios ir jis negalėjo jų apsimauti. Tuomet ežiukas atsiprašė voverės, vover ėjam atleido ir vėl visiems buvo linksma ir smagu. 

DISKUSIJA. Labai dažnai skriaudimai ir patyčios vyksta dėl to, kad skriaudėjas pats dėl kažko yra nepatenkintas ar supykęs. Kaip ir ežiukas. Bet tai nereiškia, kad galima skriausti kitus. Prisimink, kad su draugais visada reikia elgtis gražiai. Jeigu kas nors su tavimi elgiasi negražiai, tuomet visada reikia pasakyti (patikimam) suaugusiam darželyje arba namie. 

Pagalvokite drauge su vaikais, kaip jautėsi ežiukas ryte, kaip jautėsi voverė, kai jai ežiukas įdūrė? Pasimokinkite emocijų ir jų pavadinimų. 

Paklausinėkite, kaip vaikai jaučiasi dabar? Kokie dalykai grupėje ar su draugais yra smagūs, o kokie ne. Kas padeda jaustis laimingiems. Kaip kiekvienas gali sukelti įvairių jausmų draugams? Ką daryti, jeigu būna liūdna ar pikta? 

PAGYRIMŲ MAŠINA. Susikonstruokite grupėje dėžę ar uždenkite stalą staltiese. Padarykite mygtuką, kurį paspaudus mašina sako pagyrimus ir pozityvius pastebėjimus apie vieni kitus. Kai pagyrų mašina baigta, vaikas arba suaugęs įlenda į ją klausytis apie save gerų ir pozityvių dalykų, pagyrimų. Paspaudus mygtuką galima sakyti pagyras, arba užrašyti ir priklijuoti lapelį. Smagu nepamiršti, kad ir suaugę gali pažaisti tarpusavyje šitą žaidimą. 

DAINA.

Tokia proga labai tiktų daina “O mes vaikai”.

https://youtu.be/WHtQJ0ZQj7Y

Štai koks veiklų sąrašas Vaiko Teisių Konvencijos proga. Galbūt jis įkvėps dar labiau išplėtoti šią temą įtraukiant daugiau ugdymo apie emocijas, tinkamą elgesį, toleranciją. Žmogaus teisės yra pamatinė plyta patyčių prevencijos kūrimui. Todėl pradėkime nuo pačių mažiausių ir kilkime į šviesesnę ateitį. Ir taip kasmet. Linkiu smagios Vaiko Teisių Konvencijos dienos! 

Paruošta pagal Lapsenoikeudet.fi

KŪNO PAŽINIMO UGDYMAS DARŽELINUKAMS

KŪNO PAŽINIMO UGDYMAS. Suomijoje organizuojami mokymai, ruošiantys specialistus ugdomajam darbui su mažamečiais būtent šia tema. Kodėl jis yra svarbus? Kodėl reikia pažinti savo kūną, jo dalis, emocijas? Ogi tam, kad jau nuo mažens išmoktume suprasti, kas mes esame, ką jaučiame, kad ir kitas turi jausmus, gali būti kitoks, galiausiai kaip elgtis su kitais. Turime išmokti emocijų pavadinimus ir atskirti jas, turime teisę jausti pačias įvairiausias emocijas, bet negalime skriausti kitų apėmus pykčiui, ar iš didelio džiaugsmo pulti apkabinti kitą, jeigu jis to nenori. Daugelis esame patyrę ir tampymą už plaukų, neva kaip simpatijos rodymą, apmėtymą sniego gniūžtėmis, agresyvų smurtą ir tyčinius sumušimus, o taip pat ir seksualinį smurtą. Tačiau šiandien jau žinoma, kad prevencijos priemonėmis galima to išvengti ar stipriai sumažinti. KAIP? Ugdymu nuo mažens. 

Pirmiausia reikia išmokti vadinti kūno dalis tikraisiais vardais. Dantys yra dantys, o ne burnos kaulai, penis yra penis, o ne pelytė ar morkytė, vulva  yra vulva, o ne vištytė ar “ten”. 

Užduotis vaikams: ant nupiešto kūno sudėlioti įvairias kūno dalis, surašytas ant kortelių. 

Emocijų pažinimas. Turime teisę ir džiaugtis, ir pykti, būti sutrikus, nusivylus, abejoti. Jaustis drąsiai, droviai, išdidžiai. Yra TEIGIAMOS ir NEIGIAMOS emocijos. Tą svarbu mokėti atskirti. 

Užduotis vaikams: emocijų piešinėliai.

Išmokime atskirti, kas yra malonus jausmas, o kas - nemalonu. Tai padės suprasti, kad negalima skriausti savęs ir kitų. Kai mažasis brolis ar sesė glosto galvą - malonu, tačiau kai jis/ji įkanda - nemalonu. Kai artimas žmogus apkabina - apima malonus jausmas, kai trenkia - nemalonu. Pajutus nemalonius jausmus reikia išmokti tą pasakyti garsiai ir skriaudėjui griežtą NE. Pranešti kitiems. Kai klasės draugas tampo už plaukų ar rūbų - griežtas NE. Kai kažkas muša - griežtas NE. Kai kažkas kesinasi į intymų privatumą - griežtas NE. Tą turime suprasti jau nuo mažens. 

Pasitaiko galvojančių, jog vaikų mokymas pažinti kūno dalis, lytinius organus, pojūčius ( malonius ir nemalonius)  juos liečiant yra neva žalojantis ir skatinantis ankstyvus lytinius santykius. Tačiau tai yra moksliškai nustatytos veiksmingos prevencinės priemonės, mažinančios fizinį, seksualinį smurtą. 

Užduotis vaikams: ant raudono lapo dedame nemalonius jausmus, ant žalio - malonius. Jaučiuosi sutrikęs; jaučiuosi apstulbęs; man juokinga ir tt. Kortelių su jausmais sąrašas ilgas. 

Taip pat galima diskutuoti apie jausmus su vaikais keliant klausimus:

• Kas tave daro laimingą?

• Iš kur žinai, kada jautiesi gerai?

• Kaip atrodai būdamas laimingas?

• Ką galvoji būdamas laimingas?

• Kada paskutinį kartą buvai laimingas?

• Ką darai kai jautiesi laimingas?

• Kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi artimi žmonės, kai esi laimingas?

• Su kuo gali pasikalbėti apie džiaugsmą? 

Ir tokie pat klausimai apie liūdesį.

Tokias kūno pažinimo užduotis gavome atlikti tiesiog žaidimų parke. Šią veiklą organizavo Sexpo organizacijos studentai. Daugiau info apie organizaciją sexpo.fi

Kokie vaikų veiksmai yra patyčios?

Dar vienas skaudus antausis Lietuvos švietimo sistemai - Estijos pažanga šioje srityje. Kaip teigiama, Estija seniai pradėjos investuoti į ankstyvąjį ugdymą, o pavyzdį ėmė iš braliūkų suomių.

Ankstyvasis ugdymas Suomijoje yra labai vertinams, skatinamas, tobulinamas ir visaip kitaip įvardijamas kaip svarbiausias žmogaus raidos etapas. Bet čia jau ir taip daugeliui žinomi dalykai.

Daugelis žino ir tai, kad ankstyvajame amžiuje prasideda pirmosios patyčių užuomazgos. O suomė Laura Repo, atlikusi mokslinį tyrimą apie mažų vaikų patyčias teigia, kad sistematinės patyčios, kurios matosi darželinukų elgesyje, vėliau lygiai tokios pačios formos matomos ir mokyklinėse patyčiose.

Knygoje autorė išskiria tris patyčių grupes, pasiremdama Gunnar Höistad (2005 Mobbning och människovärde)  ir joms priskiriamus veiksmus, dažniausiai pasireiškiančius tarp mažų vaikų. Ar pastebite juos savo darbe su vaikais?

FIZINĖS PATYČIOS:

• Mušimas
• Spardymas
• Tyčinis pargriovimas
• Buvimas kliūtimi praeiti
• Drabužių sugadinimas
• Žnaibymasis
• Smėlio ir akmenų mėtymas
• Trukdymas žaisti, žaidimo sustabdymas 

ŽODINĖS PATYČIOS:

• Nemalonus kalbėjimo tonas
• Prasivardžiavimas
• Tyčinis erzinimas, provokavimas
• Šaipymasis
• Negatyvus išvaizdos komentavimas

PSICHINĖS PATYČIOS

• Grasinimai
• Manipuliavimas
• Šantažavimas
• Vaipymasis, veido kraipymas
• Atskyrimas nuo grupės
• Žaidimo taisyklių keitimas
• Apkalbinėjimas už nugaros
• Ignoravimas ir nekalbėjimas

Apklausiant vaikus paaiškėjo, kad dažniausiai jie susiduria su psichinės formos veiksmais (net 10,7%).  Žodinės - 8,2%  ir fizinės - 7,5%.

Svarbus pastebėjimas buvo tas, kad šantažavimas pasireiškia tokiu veiksmu, kai sakoma: "tu gali žaisti kartu, bet tik su sąlyga, jeigu...."

Netgi gimtadienio pakvietimai darželio grupėje gali būti kaip valdžios demonstravimo ir psichinės patyčių formos pasireiškimas manipuliuojant bei atskiriant nuo grupės jos narius. Tipiška situacija, kai vaikas ima šantažuoti kitą: "Negausi kvietimo į mano gimtadienį, jeigu....."

Vaikams augant ir iš darželio pereinant į mokyklą kai kurie fiziniai patyčių veiksmai mažėja (pvz.smėlio ar akmenų mėtymas, žaidimo trukdymas, žnaibymas. ) Tačiau stiprėja būtent žodinės ir psichinės patyčios, kurios pasireiškia netgi jau suaugusiųjų lygmenyje.

Paruošta pagal Laura Repo knygą Maži vaikai ir patyčių prevencija (vis dar laukianti, kada bus išversta į lietuvių kalbą :) )

Sovietinio darželio ugdymo ypatumai

“Nebuvau iš tų vaikų, kurie miegodavo pietų miego, bet visada gulėdavau ramiai. Tad praktiškai kasdien už tai būdavau baudžiama: auklėtoja prieidavo, nuklodavo, apversdavo ant pilvo, numaudavo kelnaites ir nusiavusi šlepetę (tokią kietu padu) suduodavo kelis kartus. Tada palikdavo gulėti nuklotą ir be kelnaičių visą pietų miego laiką.”

“Kartą tualete nusprendžiau pašokinėti nuo plytelės ant plytelės (pažaisti) ir tai supykdė auklėtoją. Už plaukų ištempė ir liepė būti kampe, paskui ir per pietus negavau normaliai pavalgyt, nes tai buvo kaip bausmė. Mamai papasakojau, bet ji nieko nedarė. Bijojo prarasti vietą daržely.”

“Kai per pietų miegą auklėtojos išeidavo į susirinkimą, miegamajame vykdavo pagalvių mūšis. Grįžus auklėtojai, gaudavome su “tapke” per užpakalius.”

“Viena auklėtoja nuolat rėkdavo, kitaip nemokėjo kalbėti su vaikais. Valgis buvo neskanus ir per prievartą, negalima buvo atsikelti nuo stalo, kol visos tos bjaurasties nesuvalgydavai. Viena auklėtoja buvo gera, bet pas ją ateidavo "pagalbininkas" paauglys, kurį ji nuolatos girdavo, "va koks geras vaikas, mokosi mokykloje ir ateina aplankyti savo auklėtojų ir padėti darželyje". Pietų miego metu auklėtojos gaudavo pailsėti ir kažkur išeidavo, o "pagalbininkas" skaitydavo pasaką. Kai visi sumigdavo, jis ateidavo prie nemiegančių mergaičių, liepdavo joms nusirengti. Ką su jomis darydavo tada, nesuprasdavome.”

Tokiais prisiminimais apie sovietinių laikų darželį anonimiškai pasidalijo skaitytojai, kurių amžius dabar maždaug 30 - 50 metų: dabartinė suaugusiųjų karta. 

Paprašyti blogų prisiminimų mane paskatino viena suomiška knyga, skirta vaikų darželio ugdytojams. Būtent tos knygos autorė taip pat vykdė panašią apklausą. 

Nereikia stebėtis, iš kur visuomenėje šiandien tokios stiprios patyčios, mobingai, depresijos, kitokie psichologiniai sutrikmai. Išgyvenant tokį psichologinį, fizinį, seksualinį smurtą vaikystėje naivu galvoti, kad tai nepalieka pėdsakų. O ypač žinant tai, kad išgyventa patirtis, aplinkinių elgesys su mumis neretai perduodami iš kartos į kartą auklėjant ir ugdant savo vaikus.

Sakoma, kad tas, kuris tyčiojasi, pats yra auka, patiriantis įvairius sunkumus. Ir atrodo, kad tai užburtas ratas. Belieka viltis, kad šiandien mes galime sustabdyti smurto kultūrą pradedant nuo savęs, ją pažinę, įvardiję ir apsigydę. Noriu tikėti, kad augančiai vaikų kartai nebeteks patirti to siaubo, kuris vyko tuomet už geležinio narvo institucijų užuolaidų.

P.S. Ne visi prisiminimai apie sovietinį darželį yra blogi. Ir tais laikais buvo gerų, vaikus mylinčių žmonių. Apmaudu tik tai, kad žiaurumas ir smurtas buvo toks gilus, palikęs ne vieną randą žmonėse ir visuomenėje.

Ir dar keletas prisiminimų:

“Kai kuris nors vaikas ką nors negero padarydavo (auklėtojos nuspręsdavo, kada vaikai daro ką nors negero savo nuožiūra, pvz. pavėluodavo į darželį), auklėtojos suorganizuodavo tokią gėdinimo akciją - liepdavo visiems sustoti ratu, rodyti į niekadėją pirštais ir sakyti "gėda pelėda kaip tau negėda". Vaikams nuo to didelio smagumo nebuvo.”

“Musu darželyje auklėtoja vaikams, kurie neužmigdavo, nuklodavo antklodę  ir jėga numaudavo apatines pižamos kelnes arba kelnaites, patirdavau baisią gėdą ir pažeminimą. Atsimenu, kaip ji mušdavo neklaužadas berniukus, net praėjus beveik 40 metu šiurpas eina prisiminus ta sadistę.”

“Prieš kokius 38 metus tekdavo stovėti prie sienos rankas iškėlus į viršų.”

“Esu klupėjus prie klozeto nes buvau nubausta už tai, kad įlipau į darželio baseiną. Tiesa, mano tikslas buvo kilnus - ištraukiau draugo mašinytę. Šita bausmė buvo labai skaudi.”

“...ir visus užgrobė nemylima auklėtoja. Jos visi bijojome, nes už nepaklusnumą statė vaikus nuogus ant palangės, veidu į lauką.”

“Labai liudni prisiminimai, daug žiaurumo! Gulėjimas kryžiumi ant kilimo, jei neužmigai pietų miego. Nuogai buvo išrengiama ir stovima prie lovos, jei nemiegi. Buvo siaubinga.”

“Prasižengusius vaikus statydavo išrengtus iki apatinių viduryje grupės ant kėdės, jei prasižengdavo dažnai, tai išvesdavo išrengtą į gretą esančią grupę ir ten pastatydavo ant kėdės stovėti.”

“O žinot, kaip bausdavo priešmokyklinėje grupėje už blogą atsakymą ar netinkamai parašytą žodį? Liepdavo ištiesti priešais rankas ir per delnus suduodavo liniuote. Arba prieidavo, paimdavo už ausų, pakeldavo ir pasodindavo kelis kartus. Arba paimdavo knygą ir ja suduodavo per viršugalvį.”

“Viena auklėtoja susodindavo mus ir liepdavo ilgai sėdėti ramiai ir nejudėti, kol ji skaito knygas ar laikraščius (ne mums, sau). Ir visuomet ištraukdavo iš rankinuko ir parodydavo mums švirkštą - kas cyptels, neva ji subadys adata.”

“Už pražangas vaikams neretai numaudavo trumpikes ir išstadydavo prieš grupę.”

“Darželyje tualete baigėsi tualetinis popierius ir aš nežinojau kaip man nusivalyti, panaudojau tapkę, atėjo auklėtoja, apšaukė, išvadino nežinia kuo.”

“Atsimenu, kad nemiegančius su visom sulankstomom lovom nutempdavo į šaltą ir smirdantį tualetą. Kartą pavaduojanti auklėtoja nemiegančius mušė ar grasino mušti su žaisliniu kėgliu. Taip pat kartą atvedė iš kitos grupės "neklaužadą" berniuką ir pastatė be kelnaičių prieš mūsų visą grupę. Mama pasakojo, kad vieną kartą atėjusi į grupę pietų miego metu aptiko auklėtoją vaikštančią tarp lovyčių su šokdyne rankoje, paskatinimui kad vaikai geriau miegotų.”

“Po pietų miego būdavo pavakariams virintas pienas, kurio labai nemėgau. Vieną kartą prisimenu, auklėtoja liepė vis tiek išgerti, o aš atsistojusi nuo staliuko apsivėmiau.”

“Auklėtojoms atrodydavo smagu suporuoti berniukus su mergaitėmis ir raginti juos bučiuotis.”

“Liežuvio tepimas zelionka.”