 |
| Foto iš tv3.lt |
Vaikai neturi pareigų, nes:
1. Neegzistuoja joks oficialus dokumentas, reglamentuojantis visuotines pareigas vaikui (išskyrus valstybės įstatymą, pagal kurį vaikas privalo lankyti mokyklą nuo 7(6) metų. Jeigu vaikas jos nelanko, yra pažeista vaiko teisė į mokslą, o už vaiką atsakingas suaugęs yra vaiko teisių pažeidėjas.
2.Tai, ką lietuviai yra įpratę vadinti pareigomis, yra miksas įvairių ugdytinų dalykų.
2.1.Jeigu pareigomis vadiname kambario tvarkymą, gėlių laistymą, indų plovimą ir pan., tai tokie dalykai yra elementariausi BUITIES DARBAI. Ir į šiuos darbus siūlyčiau pažvelgti ne kaip į vaikui privalomus atlikti, nes jis yra nemokamos darbo jėgos objektas, ( “pagalba tėvams namų ūkyje”), o kaip į vaiko savarankiškumo ugdymą. Tai yra įgūdžiai, kuriuos reikia išmokti atlikti ir suprasti, kodėl tą reikia daryti. Buities darbų išmokymas, jų atlikimas drauge iki kol vaikas pajėgia atlikti vienas, yra SUAUGUSIŲJŲ PAREIGA.
2.2.Jeigu pareigomis vadiname dantų valymąsi, rankų plovimą, rengimąsi švariais rūbai ir pan., tai šitie dalykai yra HIGIENOS ĮGŪDŽIAI. Mes, suaugusieji, privalome išmokyti šių įgūdžių, prižiūrėti, kad vaikai juos atliktų tinkamai (naudojant muilą, kruopščiai nuvalant dantis ir tt.). Bent jau Suomijoje suaugusieji yra įpareigoti kontroliuoti vaikų dantų valymą iki kol jiems sueis 9-10 metų. Ir jeigu vaiko dantys bus neprižiūrėti, tai atsakomybė krenta suaugusiems kaip vaiko teisės į sveikatą pažeidimas. Higienos įgūdžių išugdymas ir kontrolė, iki kol vaikas pajėgia pats tinkamai rūpintis savo higiena, yra SUAUGUSIŲJŲ PAREIGA.
2.3.Jeigu pareigomis vadiname elgesio modelius, kurių tikimės iš vaikų, kaip pvz. mandagus elgesys, taisyklių laikymasis ir pan., tai šie dalykai yra SOCIALINIAI ĮGŪDŽIAI, kurių mes, suaugusieji, privalome išmokyti.
Gero elgesio pavyzdžio rodymas, priimtino elgesio mokymas, pagarba kiekvienam vaikui be išimties yra SUAUGUSIŲJŲ PAREIGA.
3.Jeigu galvojame, kad vaiko pareiga yra gerbti suaugusįjį, tai visų pirmiausia suaugęs turi gerbti vaiką, kad ir koks nepatogus tas vaikas būtų. Pagarbos turime nusipelnyti, o nereikalauti jos gąsdinimais ir grasinimais. Net ir iš vaiko.
4.Taigi, tai, ko norėtume iš vaikų, yra mūsų, suaugusiųjų atsakomybėje, ir jeigu skundžiamės, kad vaikai kažko neatlieka ar nežino, tai kaltinti reikia tik save, o ne vaikus. Be to, vaikai yra labai individualūs.
Įsivaizduokime atvejį, kad vaikas galbūt nevaldo kūno dalių, negali pats išsivalyti dantų, o ką jau kalbėti apie indų ir grindų plovimą. Bet jis yra vaikas, kuriam priklauso visos teisės, kaip ir kitiems. Įsivaizduokime (nors čia ne jokia fantazija, o kasdienybė), kad autizmo spektro sutrikimą turintis vaikas visiškai nesupranta jį supančių žmonių elgesio ir emocijų, jį trikdo triukšmas, šviesos, jis gali būti agresyvus, kandžioti ir mušti aplinkinius, bet jis be galo gabus fizikai ar/ir kuria nuostabią muziką. Tokiam vaikui nepadės jokios brošiūros skambiais pavadinimais (vaiko konstitucijos ), kuriose išvardinti “privalomų pareigų ir elgesio” punktai.
Pyktis ant vaiko ir nuolatinis karksėjimas apie tai, kad jis neatlieka kažko, ko mes norėtume, nėra ugdymo pagalbininkai. Mums nepatogaus, nepaklusnaus vaiko diskriminavimas ir apklijavimas etiketėmis yra suaugusiojo nekompetencijos išraiška.
Nesuteikimas vaikui jo teisių, kurios jam priklauso nuo gimimo, yra nusikaltimas.
Nėra vieno kurpaliaus ar standarto, į kurį reikia orientuoti visus vaikus vienodai. Būtent todėl teiginiai, kad VAIKAI NEŽINO SAVO PAREIGŲ yra tiesiog neefektyvus diktatoriško stiliaus ugdymo metodas nepasiūlant sprendimų.
O sprendimų yra!
Vietoj pykčio apie neatliekamas pareigas, verčiau ugdykime vaikus pareigos jausmo!
Pareigos jausmas yra emocija, kuri išsivysto tikrai ne vos gimus ar sulaukus 5-erių. Jis susiformuoja daug vėliau. Pareigos jausmas yra nulemtas moralinių vertybių, tradicijų, religijos. Pareigos jausmas išsivysto matant gerą pavyzdį, jaučiant saugumą ir pasitikėjimą.
Pareigos jausmo vedami ateiname į rinkimus balsuoti, jaučiame pareigą saugoti ir ginti valstybę, tęsti tradicijas.
Ugdykime vaikus savarankiškumo, mokydami juos atlikti buities darbus pagal tai, kokioje aplinkoje gyvename, kokie darbai mus supa, ko vaikui reikės ateityje, ir ką jis yra pajėgus atlikti. Mokykime mandagumo, elgesio taisyklių, empatijos. O tuo pačiu ir kritinio mąstymo, kodėl reikia kažką daryti. Nes “pareigų neatlikimo” naratyvas nesibaigia sulaukus pilnametystės. Vienu tokiu konkrečiu pavyzdžiu iliustruoju šį tekstą.
