2019 m. gruodžio 3 d., antradienis

Kokie vaikų veiksmai yra patyčios?




Dar vienas skaudus antausis Lietuvos švietimo sistemai - Estijos pažanga šioje srityje. Kaip teigiama, Estija seniai pradėjos investuoti į ankstyvąjį ugdymą, o pavyzdį ėmė iš braliūkų suomių.

Ankstyvasis ugdymas Suomijoje yra labai vertinams, skatinamas, tobulinamas ir visaip kitaip įvardijamas kaip svarbiausias žmogaus raidos etapas. Bet čia jau ir taip daugeliui žinomi dalykai.

Daugelis žino ir tai, kad ankstyvajame amžiuje prasideda pirmosios patyčių užuomazgos. O suomė Laura Repo, atlikusi mokslinį tyrimą apie mažų vaikų patyčias teigia, kad sistematinės patyčios, kurios matosi darželinukų elgesyje, vėliau lygiai tokios pačios formos matomos ir mokyklinėse patyčiose.

Knygoje autorė išskiria tris patyčių grupes, pasiremdama Gunnar Höistad (2005 Mobbning och människovärde)  ir joms priskiriamus veiksmus, dažniausiai pasireiškiančius tarp mažų vaikų. Ar pastebite juos savo darbe su vaikais?

FIZINĖS PATYČIOS:

  • Mušimas
  • Spardymas
  • Tyčinis pargriovimas
  • Buvimas kliūtimi praeiti
  • Drabužių sugadinimas
  • Žnaibymasis
  • Smėlio ir akmenų mėtymas
  • Trukdymas žaisti, žaidimo sustabdymas 

ŽODINĖS PATYČIOS:

  • Nemalonus kalbėjimo tonas
  • Prasivardžiavimas
  • Tyčinis erzinimas, provokavimas
  • Šaipymasis
  • Negatyvus išvaizdos komentavimas

PSICHINĖS PATYČIOS

  • Grasinimai
  • Manipuliavimas
  • Šantažavimas
  • Vaipymasis, veido kraipymas
  • Atskyrimas nuo grupės
  • Žaidimo taisyklių keitimas
  • Apkalbinėjimas už nugaros
  • Ignoravimas ir nekalbėjimas

Apklausiant vaikus paaiškėjo, kad dažniausiai jie susiduria su psichinės formos veiksmais (net 10,7%).  Žodinės - 8,2%  ir fizinės - 7,5%.

Svarbus pastebėjimas buvo tas, kad šantažavimas pasireiškia tokiu veiksmu, kai sakoma: "tu gali žaisti kartu, bet tik su sąlyga, jeigu...."

Netgi gimtadienio pakvietimai darželio grupėje gali būti kaip valdžios demonstravimo ir psichinės patyčių formos pasireiškimas manipuliuojant bei atskiriant nuo grupės jos narius. Tipiška situacija, kai vaikas ima šantažuoti kitą: "Negausi kvietimo į mano gimtadienį, jeigu....."

Vaikams augant ir iš darželio pereinant į mokyklą kai kurie fiziniai patyčių veiksmai mažėja (pvz.smėlio ar akmenų mėtymas, žaidimo trukdymas, žnaibymas. ) Tačiau stiprėja būtent žodinės ir psichinės patyčios, kurios pasireiškia netgi jau suaugusiųjų lygmenyje.



Paruošta pagal Laura Repo knygą Maži vaikai ir patyčių prevencija (vis dar laukianti, kada bus išversta į lietuvių kalbą :) )

2019 m. lapkričio 7 d., ketvirtadienis

Sovietinio darželio ugdymo ypatumai

“Nebuvau iš tų vaikų, kurie miegodavo pietų miego, bet visada gulėdavau ramiai. Tad praktiškai kasdien už tai būdavau baudžiama: auklėtoja prieidavo, nuklodavo, apversdavo ant pilvo, numaudavo kelnaites ir nusiavusi šlepetę (tokią kietu padu) suduodavo kelis kartus. Tada palikdavo gulėti nuklotą ir be kelnaičių visą pietų miego laiką.”

“Kartą tualete nusprendžiau pašokinėti nuo plytelės ant plytelės (pažaisti) ir tai supykdė auklėtoją. Už plaukų ištempė ir liepė būti kampe, paskui ir per pietus negavau normaliai pavalgyt, nes tai buvo kaip bausmė. Mamai papasakojau, bet ji nieko nedarė. Bijojo prarasti vietą daržely.”

“Kai per pietų miegą auklėtojos išeidavo į susirinkimą, miegamajame vykdavo pagalvių mūšis. Grįžus auklėtojai, gaudavome su “tapke” per užpakalius.”

“Viena auklėtoja nuolat rėkdavo, kitaip nemokėjo kalbėti su vaikais. Valgis buvo neskanus ir per prievartą, negalima buvo atsikelti nuo stalo, kol visos tos bjaurasties nesuvalgydavai. Viena auklėtoja buvo gera, bet pas ją ateidavo "pagalbininkas" paauglys, kurį ji nuolatos girdavo, "va koks geras vaikas, mokosi mokykloje ir ateina aplankyti savo auklėtojų ir padėti darželyje". Pietų miego metu auklėtojos gaudavo pailsėti ir kažkur išeidavo, o "pagalbininkas" skaitydavo pasaką. Kai visi sumigdavo, jis ateidavo prie nemiegančių mergaičių, liepdavo joms nusirengti. Ką su jomis darydavo tada, nesuprasdavome.”

Tokiais prisiminimais apie sovietinių laikų darželį anonimiškai pasidalijo skaitytojai, kurių amžius dabar maždaug 30 - 50 metų: dabartinė suaugusiųjų karta. 
Paprašyti blogų prisiminimų mane paskatino viena suomiška knyga, skirta vaikų darželio ugdytojams. Būtent tos knygos autorė taip pat vykdė panašią apklausą. 
Nereikia stebėtis, iš kur visuomenėje šiandien tokios stiprios patyčios, mobingai, depresijos, kitokie psichologiniai sutrikmai. Išgyvenant tokį psichologinį, fizinį, seksualinį smurtą vaikystėje naivu galvoti, kad tai nepalieka pėdsakų. O ypač žinant tai, kad išgyventa patirtis, aplinkinių elgesys su mumis neretai perduodami iš kartos į kartą auklėjant ir ugdant savo vaikus.

Sakoma, kad tas, kuris tyčiojasi, pats yra auka, patiriantis įvairius sunkumus. Ir atrodo, kad tai užburtas ratas. Belieka viltis, kad šiandien mes galime sustabdyti smurto kultūrą pradedant nuo savęs, ją pažinę, įvardiję ir apsigydę. Noriu tikėti, kad augančiai vaikų kartai nebeteks patirti to siaubo, kuris vyko tuomet už geležinio narvo institucijų užuolaidų.

P.S. Ne visi prisiminimai apie sovietinį darželį yra blogi. Ir tais laikais buvo gerų, vaikus mylinčių žmonių. Apmaudu tik tai, kad žiaurumas ir smurtas buvo toks gilus, palikęs ne vieną randą žmonėse ir visuomenėje.

Ir dar keletas prisiminimų:

“Kai kuris nors vaikas ką nors negero padarydavo (auklėtojos nuspręsdavo, kada vaikai daro ką nors negero savo nuožiūra, pvz. pavėluodavo į darželį), auklėtojos suorganizuodavo tokią gėdinimo akciją - liepdavo visiems sustoti ratu, rodyti į niekadėją pirštais ir sakyti "gėda pelėda kaip tau negėda". Vaikams nuo to didelio smagumo nebuvo.”

“Musu darželyje auklėtoja vaikams, kurie neužmigdavo, nuklodavo antklodę  ir jėga numaudavo apatines pižamos kelnes arba kelnaites, patirdavau baisią gėdą ir pažeminimą. Atsimenu, kaip ji mušdavo neklaužadas berniukus, net praėjus beveik 40 metu šiurpas eina prisiminus ta sadistę.”

“Prieš kokius 38 metus tekdavo stovėti prie sienos rankas iškėlus į viršų.”

“Esu klupėjus prie klozeto nes buvau nubausta už tai, kad įlipau į darželio baseiną. Tiesa, mano tikslas buvo kilnus - ištraukiau draugo mašinytę. Šita bausmė buvo labai skaudi.”

“...ir visus užgrobė nemylima auklėtoja. Jos visi bijojome, nes už nepaklusnumą statė vaikus nuogus ant palangės, veidu į lauką.”

“Labai liudni prisiminimai, daug žiaurumo! Gulėjimas kryžiumi ant kilimo, jei neužmigai pietų miego. Nuogai buvo išrengiama ir stovima prie lovos, jei nemiegi. Buvo siaubinga.”

“Prasižengusius vaikus statydavo išrengtus iki apatinių viduryje grupės ant kėdės, jei prasižengdavo dažnai, tai išvesdavo išrengtą į gretą esančią grupę ir ten pastatydavo ant kėdės stovėti.”

“O žinot, kaip bausdavo priešmokyklinėje grupėje už blogą atsakymą ar netinkamai parašytą žodį? Liepdavo ištiesti priešais rankas ir per delnus suduodavo liniuote. Arba prieidavo, paimdavo už ausų, pakeldavo ir pasodindavo kelis kartus. Arba paimdavo knygą ir ja suduodavo per viršugalvį.”

“Viena auklėtoja susodindavo mus ir liepdavo ilgai sėdėti ramiai ir nejudėti, kol ji skaito knygas ar laikraščius (ne mums, sau). Ir visuomet ištraukdavo iš rankinuko ir parodydavo mums švirkštą - kas cyptels, neva ji subadys adata.”

“Už pražangas vaikams neretai numaudavo trumpikes ir išstadydavo prieš grupę.”

“Darželyje tualete baigėsi tualetinis popierius ir aš nežinojau kaip man nusivalyti, panaudojau tapkę, atėjo auklėtoja, apšaukė, išvadino nežinia kuo.”

“Atsimenu, kad nemiegančius su visom sulankstomom lovom nutempdavo į šaltą ir smirdantį tualetą. Kartą pavaduojanti auklėtoja nemiegančius mušė ar grasino mušti su žaisliniu kėgliu. Taip pat kartą atvedė iš kitos grupės "neklaužadą" berniuką ir pastatė be kelnaičių prieš mūsų visą grupę. Mama pasakojo, kad vieną kartą atėjusi į grupę pietų miego metu aptiko auklėtoją vaikštančią tarp lovyčių su šokdyne rankoje, paskatinimui kad vaikai geriau miegotų.”

“Po pietų miego būdavo pavakariams virintas pienas, kurio labai nemėgau. Vieną kartą prisimenu, auklėtoja liepė vis tiek išgerti, o aš atsistojusi nuo staliuko apsivėmiau.”

“Auklėtojoms atrodydavo smagu suporuoti berniukus su mergaitėmis ir raginti juos bučiuotis.”

“Liežuvio tepimas zelionka.”

2019 m. rugsėjo 23 d., pirmadienis

“Nustok žliumbti, kiek galima!”



“Kiek čia žliumbsi dar? Pažiūrėk į veidrodį, kaip baisiai atrodai!”
“ Kaip tau negėda verkti?”
“Man nusibodo klausytis tavo bliovimo!”
“ Tai menkniekis, dėl kurio neverta lieti ašarų.”
“ Tavo amžiuje jau niekas nebeverkia.”
“ Jeigu tučtuojau nenustosi žliumbti, neleisiu žaisti tavo mėgstamo žaidimo.”

Ar teko vaikystėje girdėti panašių frazių iš suaugusiųjų, kai dėl ko nors pradėdavote verkti? Ar tebegirdite jas ir šiandien, sakomas jūsų ar svetimiems vaikams? Kaip džiugu būtų išgirsti kuo daugiau neigiamų atsakymų.
Mano ausis šiandien vis dar pasiekia tokio pobūdžio frazės ir reakcijos į vaikų ašaras. Iš tiesų verkimas yra ausis rėžiantis, galvą užspaudžiantis, meilę užmarštinantis, iš proto varantis garsas. Kai kurie iš mūsų sugeba susitvardyti ( galbūt paslapčiomis patampydami sau už plaukų ar tiesiog tyliai paurgzdami kampe), kai kurie nebesusitvardo, mėto daiktus, daužo indus ( po to stebimės, kodėl vaikai mėto ir laužo daiktus). O pats baisiausias variantas, kai verkimas išprovokuoja mumyse agresiją ir smurtą prieš patį vaiką.

Šiandien vis garsiau kalbama, kaip svarbu mokyti vaiką atpažinti ir įvardinti emocijas, o ypač - savo vidinius jausmus ir išgyvenimus. Skaitant literatūrą suomių ir anglų kalbomis aš labai dažnai stabteliu, nes lietuvių kalboje tikrai trūksta daug žodžių ar išsireiškimų emocijoms įvardinti! Tuomet suku galvą ir mintyse žaidžiu “ALIAS” - pasakyk tai kitaip. Reikia didžiulių pastangų, kad sugebėčiau išmokyti save ir vaiką pažinti bei įvardinti jausmą, kuriam nėra žodžio! Galbūt žodyne ar knygose tas žodis yra, bet jo nėra gyvojoje kalboje, nemoku jo įvardinti, nors ir jaučiu jį. Tų žodžių nevartoja visuomenė, nebent tik knygų personažai. O ištarus gyvai  “man labai apmaudu” arba “ši situacija nuvilianti”, kyla kažkoks juokingas verbaline prasme nenatūralumo jausmas. Bet dabar ne apie tai.

Kodėl svarbu nenuslopinti vaiko emocijų ir jo liejamų ašarų nepraleisti pro ausis? Kaip galime padėti vaikui?
Suomiškasis “Pozityvus ugdymas” ir vėl dovanoja daug išminties, kuria noriu pasidalinti. Nustok žliumbti

Kitą kartą, kai kils noras įvairiomis formomis pasakyti NEVERK, galbūt tiks kuri nors iš šių frazių:

1. Liūdėti ar nusivilti kuo nors yra NORMALU.
2. Tau dėl to (kažko) labai sunku.
3. Aš esu čia, kartu su tavimi.
4. Papasakok man, kas nutiko.
5. Aš klausausi tavęs.
6. Taip, tai buvo tikrai labai baisu, liūdna... ir t.t.
7. Aš tau padėsiu.
8. Aš girdžiu ir suprantu, ką nori pasakyti.
9. Man atrodo, kad dabar nori pabūti viena (s), kai norėsi pasipasakoti, aš lauksiu ir išklausysiu.
10. Taip, tai iš tiesų yra neteisinga/nesąžininga!

Kodėl svarbu atkreipti dėmesį į liejamas ašaras, išsiaiškinti jų kilmę ir sušvelninti negatyvių išgyvenimų audrą?

Bet kokia, kad ir mažytė smulkmena, vaikui gali atrodyti kaip labai svarbus ir didelis dalykas. Tai tik mums, suaugusiems, gali atrodyti, kad kokia nors situacija neverta ašarų. Jeigu nekreipsime dėmesio į   dalykus, kol vaikas mažas, tai suaugęs jis nepasakos ir didelių. Vaiko pasaulyje viskas yra kitaip, viskas yra vienodai svarbu. Vaiko jausmai gali būti patys įvairiausi, ir jis nesugeba jų atpažinti, kontroliuoti ar suprasti. Mūsų darbas yra padėti vaikui tą padaryti.

“Nustok verkti”, “Na ir jautrumas pas tave”. Įsakymais ar gėdinimais vaikas neišmoksta kontroliuoti jausmų - jis išmoksta tik juos nuslėpti. Todėl padėkime išmokti emocinių įgūdžių:

1. Emocijų pavadinimas: “Tau dabar liūdna” , “Esi nusivylęs (usi), piktas (a), pavargęs (usi)”ir tt.
2. Emocijų pripažinimas: Reikšti jausmus yra NORMALU!



2019 m. rugsėjo 7 d., šeštadienis

Patyčių kilmę aiškinančios teorijos



Foto Tiedebasaari.com


Evoliucijos teorija patyčias paaiškina kaip prisitaikymą, kai bandoje patyčių pagalba reikia išgyventi bei užsitikrinti galimybę daugintis. Tai matoma individo fiziniais bruožais, genais perduodamais palikuonims, kurie gimsta stipresni ir atsparesni už kitus ( Volk et. al. 2012). Evoliucinės teorijos šalininkai teigia, kad patyčios egzistavo ir egzistuoja per visą istorijos laikmetį tarp žmonių ir tarp gyvūnų, ir kultūros aspektas evoliucionistų nėra sureikšmintas. Tačiau pati istorija ir įvairūs tyrimai rodo, kad tos visuomenės, kuriose ryškiai matosi narių tarpusavio pagarba, rūpinimasis kitais, bendruomeniškumas ir bendradarbiavimas, gyvena kokybiškiausiai ( Szalavitz & Perry 2011). Evoliucijos teorija taip pat nekreipia dėmesio į aplinkos, auklėjimo ir ugdymo bei švietimo reikšmę patyčių raidai. 

Prisirišimo teorijos (Bowly 1969) šalininkai teigia, kad pirmasis vaiko ryšys su suaugusiuoju (mama ar tėvas ar globėjas) daro įtaką vaiko raidai bei santykiams su kitais žmonėmis laikui bėgant. Susiformavęs nesaugus ryšys gali nulemti piktą ir agresyvų elgesį su kitais vaikystės ar paauglystės laikotarpiu. 

Socialinio išmokimo teorija (Bandura 1977) grindžiama tuo, jog patyčių modelis yra išmoktas stebint aplinkinius. Darant tyrimus visgi yra pastebėta, kad egzistuoja ryšys tarp patyčių ir namuose patiriamo smurto. Todėl visiškai įmanoma, kad kenčiantis smurtą namuose, vaikas bus labiau linkęs tyčiotis iš kitų arba pats taps patyčių auka. Ta pati grėsmė išlieka ir tokiu atveju, jeigu mokytojo elgesys yra besityčiojantis iš vaiko. ( Baldry 2003, Twemlow & Fonagy 2005.) Kitais žodžiais tariant, vaikas gali išmokti tyčiotis stebėdamas aplinką, matydamas konkretų  pavyzdį kuris yra sustiprintas. 

Sociokognityvi teorija (Bandura 1977) dėmesį koncentruoja į vaiko kognityvinių ir socialinių įgūdžių vystymąsį. Tradiciškai vyrauja įsitikinimas, kad patyčios yra susijusios su silpnais socialiniais įgūdžiais arba silpnu kognityviniu atlikimu/veiksmu. Tačiau naujausi tyrimai atskleidžia, kad tai tik dalis tiesos,  nes yra nustatyta, kad tyčiojimuisi visgi reikalingi socialiniai įgūdžiai, tokie kaip grupės tyrinėjimas ir įvertinimas, įgūdžiai manipuliuoti, šantažuoti bei sugebėjimai atskirti narį nuo grupės. Mano pačios (knygos autorė Laura Repo) atliktas tyrimas visa tai patvirtina. Dalis besityčiojančių iš tiesų neturi pakankamai socialinių įgūdžių, tačiau kita dalis jau labai ankstyvame amžiuje moka naudoti psichologines patyčių formas. O tam reikalingas kažkurio lygmens tam tikrų įgūdžių išsivystymo laipsnis. 

Sociokultūrinis požiūris stengiasi suprasti situacijos veiksnių reikšmę elgesiui. Kitaip sakant, besityčiojantis elgesys nėra nulemtas vien tik individo bruožų, polinkių ar elgesio sutrikimų. Sociokultūrinis požiūris patyčias aiškina kaip kompleksišką socialinį reiškinį, kuriam įtaką daro daugybė socialinių veiksnių darželyje, mokykloje, namie mikro ir makro aplinkose. ( Harcourt, Jasperse, & Green 2014.) Būtent šitą požiūrį patvirtina ir toks pastebėjimas, kad patyčios pastebimos dažniau autoritarinėse, o ne demokratinėse visuomenėse. Todėl sociokultūrinis požiūris yra kaip atskaitos rėmas apjungiant bendras tyrimų išvadas bei ruošiant tinkamas visai visuomenei prevencines patyčių programas ( Pvz. Suomijos mokyklinių patyčių prevencinė programa KiVa Koulu). 

Evoliucijos teorijos šalininkai bando ieškoti priežasčių patyčioms, tačiau visai nekreipia dėmesio į kultūros bei socialinių veiksnių reikšmę. Net ir visai mažas vaikas jau yra apsuptas kompleksiškos socialinės aplinkos ir nuolat su ta aplinka komunikuoja. Patyčios pasireiškia visada tik grupėje, todėl į šį reiškinį reikia žiūrėti būtent per sociokultūrinį rėmą. Kadangi kalbame vis dėl to apie patyčių prevenciją tarp mažų vaikų, gyvybiškai svarbu atkreipti dėmesį į vaikų socialinių ir emocinių įgūdžių vystymąsi. Todėl šioje knygoje, o taip pat ir savo tyrime į patyčias žiūriu kaip į sociokultūrinį reiškinį bei kiekvieno vaiko individualų įgūdžių išmokimą ( sociokognityvinis požiūris). Pasikartojant galima teigti, kad patyčios yra kultūroje ir kontekste vykstantis ir keičiantis formas socialinis reiškinys, kuriam vykstant labai svarbu yra pradėti keisti aplinką, o ne į individą. Pastebima, kad patyčios yra išmokstamas elgesys, sujungtas ir su visuomene, ir su aplinka. Supančios visuomenės vertybės ir reikšmė vystosi ir auga laikui bėgant ir tos visuomenės nariai priima šiuos susiformavusius modelius kaip elgesio normą. Tokiu atveju individas nebūtinai savo noru atlieka vienokį ar kitokį vaidmenį grupėje. Taigi matome, kad visi grupės nariai daro įtaką elgesio normoms ir formuoja reikšmingas savo grupei vertybes.

Išversta iš knygos "Maži vaikai ir patyčių prevencija". Autorė Laura Repo 2015.

2019 m. vasario 2 d., šeštadienis

AUKLĖJIMO STILIAI






AUTORITETINGAS ( HUMANISTINIS ) STILIUS šiandien laikomas tinkamiausiu auklėjant vaikus,  nes remiantis tyrimais, jo pasekmės pasižymi palankiomis socialinėmis, emocinėmis ir intelektualinėmis savybėmis. Kitaip tariant, šilti ir  draugiški paskatinimai, atsižvelgimas į vaiko nuomonę, protingi reikalavimai veda link priimtino ir malonaus vaiko elgesio ir taisyklių laikymosi. Vaikams pavyksta atlikti iš jų reikalaujamas konkrečias pareigas, nes šio auklėjimo stiliaus pagalba tėvai sugeba tuos reikalavimus pateikti taip, kad vaikas jaučia laisvę pasirenkant tų pareigų atlikimo būdus. Bausmės nenaudojamos. 
Autoritetingai (humanistiškai) auklėjami vaikai pasižymi linksmumu, atsakomybės jausmu, būna socialūs ir draugiški, savarankiški ir žinantys, ko nori. Jie mėgsta bendraamžių ir suaugusiųjų kompaniją. Mokykloje tokių vaikų socialiniai ir kognityviniai įgūdžiai būna aukštesni nei vidutiniai. Jie labiau linkę išreikšti savarankišką mąstymą, yra motyvuoti ir stengiasi dėl aukštesnių pasiekimų bei mėgsta intelektualinius iššūkius. Jaunuoliai išsiskiria iš bendraamžių tarpo stipriu pasitikėjimu savimi, konkrečių tikslų turėjimu, labai aukštais socialiniais įgūdžiais, aukšta morale bei gerais akademiniais rezultatais. 
Humanistinį stilių galima atpažinti iš šių auklėjimo pavyzdžių:

"Dabar darysime taip, todėl kad......"

"Aš neleidžiu tau spardytis"

"Tu išalkai? Gal nori obuolio, ar jogurto dabar, nes pietūs bus tik už poros valandų."

"Tu dabar nenori piešti, kai visi piešia? Tuomet gali skaityti arba sudėti dėlionę."

"Tavo žaidimas dar tik įpusėjęs? Ar nori užbaigti? Gerai, aš ateisiu netrukus, o tu tuo tarpu užbaik žaidimą ir tada viską sutvarkysime. "


LAISVASIS STILIUS yra labai dažnai painiojamas su humanistiniu būtent dėl to, kad abiejuose nėra naudojamos bausmės, bet vis dėl to jie labai skiriasi.  Laisvasis auklėjimas grindžiamas didelės meilės vaikui suteikimu ir demonstravimu, bet visai neskiriama dėmėsio drausminimui ir ribų nustatymui. Suaugęs iš vaiko nieko neprašo ir nereikalauja, leidžia vaikui pačiam išreikšti savo emocijas ir veiksmus be jokių apribojimų, nesikiša į vaiko elgesį ir neseka, ar jis įvykdo užduotas pareigas. 
Kokios to pasekmės? 
Ikimokyklinio amžiaus vaikas dažnai būna impulsyvus, agresyvus, egoistiškas, valdingas. Jam trūksta savikontrolės ir savarankiškumo, o pasiekimai būna menki.
Mokykloje tokie vaikai pasižymi neišvystytais socialiniais įgūdžiais ir prastais mokymosi rezultatais. Laisvuoju stiliumi auklėjami vaikai dažniau yra linkę į svaigalų vartojimą.  
Kaip atpažinti šį laisvojo stiliaus auklėjimą?

"Ar nenori daryti taip, kaip aš liepiu? Nieko tokio, tuomet ir nedaryk, nereikia."

"Kartais vaikai ima spardytis, bet jie vieni iš kitų išmoksta, kad tai nėra malonu, ir nematau reikalo kištis."

"Jeigu dabar išalkai, tai pasiimk iš šaldytuvo to, ko nori. Valgyk tiek, kiek nori. Gali praleisti ir pietus, nieko tokio."

"Tau nebūtina piešti dabar su visais.  Gali daryti tai, ką nori, ir nesvarbu, kad man dėl to bus daug nepatogumų. "

"Dar nori tęsti žaidimus? Gerai. Pašauk mane kai baigsi žaisti, jeigu norėsi valytis dantis."




ATSIRIBOJĘS STILIUS.

 "Man nerūpi, kur tu eini ir ką tu darai"

Toks auklėjimas dažniausiai pasitaiko šeimose, kuriose yra psichinių sutrikimų ar stiprus svaigalų vartojimas. Tėvams nerūpi, ką veikia jų vaikai, nenustato jokių ribų, nereaguoja į vaiko poreikius, nerodo meilės. Vaikai būna pasyvūs, vengiantys kontakto. Toks atsiribojimas sukelia vaikui elgesio ir psichikos sutrikimų ne tik vaikystėje, bet ir vėliau gyvenime. 



AUTORITARINIS ( DIKTATORIŠKAS ) STILIUS. 

"Todėl, nes aš taip pasakiau!"

"Skaičiuoju iki trijų, ir jeigu nenustosi spardytis, išmesiu šituos žaislus"

"Man neįdomu, kad tu išalkai, nes dabar dar  ne laikas valgyti. Maistas bus po dviejų valandų, tuomet ir gausi valgyti. "

"Dabar metas piešti, todėl privalai baigti visus kitus darbus ir ateik čia."

"Laikas baigti žaisti, nes reikia eiti valytis dantis. Nustok ožiuotis ir tučtuojau padėk visus žaislus į vietą."

Autoritarinis stilius pasižymi griežtomis suaugusiojo taisyklėmis ir vienintele bei teisinga nuomone atlikti reikiamą veiksmą. Į vaiko nuomonę ar situaciją nėra atsižvelgiama. Suaugęs tikisi iš vaiko besąlygiško paklusnumo ir tam naudoja jėgą, grasinimus, bausmes, nesivargindamas paaiškinti situacijos vaikui suprantama kalba. Švelnumo ar meilės nerodoma, viskas paremta griežtumu ir disciplina. 
Kokios to pasekmės?
Ikimokyklinio amžiaus vaikuose toks auklėjimo stilius sukelia dažną blogą nuotaiką ir nusiteikimą, nepasitenkinimo jausmą, nervingumą, tikslo neturėjimą. Mokyklinio amžiaus vaikų kognityviniai ir socialiniai įgūdžiai būna žemesni nei vidutiniai, ar net visai prasti. 
Jaunuoliai, kurie auklėjami diktatoriškai, pasiekia dažniausiai tik vidutinių akademinių gabumų, jiems sunku pasitikėti savo asmeniais sugebėjimais ir priimti sprendimus bei imtis savarankiškos iniciatyvos.


Pabaigai pavyzdys, kaip konkrečioje situacijoje galima elgtis skirtingai, naudojant šių keturių auklėjimo stilių ypatumus:

Susiruošėme eiti į kiemą, bet lauke lyja lietus. Reikia mautis neperšlampamas kelnes, o vaikas to daryti nenori. Kaip elgiesi?
  1. Vaikas dėl manęs gali mautis arba nesimauti tų kelnių, man nerūpi. (ATSIRIBOJĘS)
  2. Paklausi vaiko: ar nori apsimauti šias kelnes? (LAISVASIS)
  3. Pasakysi vaikui: mauniesi kelnes ir jokių atsikalbinėjimų (AUTORITARINIS)
  4. Pasakysi vaikui: Žinau, kad tau nepatinka tos kelnės, bet jas mautis reikia tam, kad nesušlaptum ir galėtum žaisti kieme. (AUTORITETINGAS)


Visi mes puikiai suprantame, kad niekada nieko nebūna tik juodo ar balto, ir atvirkščiai. Todėl ir savęs priskirti į vieną konkretų stalčių, apibrėžiantį auklėjimo stilių, nelabai lengva. Dažniausiai tėvai savyje pastebi miksą - įvairiose situacijose elgiasi labai įvairiai. 
Kalbant apie auklėjimą yra svarbu paminėti ir tai, kad vaiko vystymasis ir elgesys ne visiškai priklauso nuo to, kokiu stiliumi jį auklėja tėvai: vaiko temperamentas, vaiko ir tėvų temperamentų suderinamumas, aplinka bei kiti dalykai sudaro visumą. 
Tačiau labai įdomu pažinti savo auklėjimo stilių bei, reikalui esant, kažką galima pakeisti savo elgesyje tam, kad auklėjimas ir vaiko raida vyktų sklandžiau ir suteiktų pozityvių išgyvenimų. 


Parengta pagal:
www.hyvinkasvatettu.com
Pirjo-Leena Koivunen, "Hyvä päivähoito"


2019 m. sausio 25 d., penktadienis

Ar atpažįsti lygias galimybes blokuojančius stereotipus?



Kiekvienas nuoširdžiai galvojame, kad su aplinkiniais elgiamės lygiavertiškai, bet realybėje visi mes turime pasąmonėje susiformavusius stereotipus ar tam tikrus lūkesčius, susijusius su lytimi, etniniais ar religiniais skirtumais ir dar daug kuo.

Filmuojant vaikų darželių kasdienybę Suomijoje pasimatė, kad berniukams dažniau yra padedama apsirengti, o iš to paties amžiaus mergaičių tikimasi daugiau savarankiškumo ir kantrybės nei iš berniukų.

Suomijoje iškeltas klausimas visiems ugdytojams: Pažvelk į save iš šono. Ar keliamą berniukų triukšmą toleruoji labiau nei mergaičių? O gal galvoji, kad mergaitės turi būti labiau atsakingesnės nei berniukai? Ar taip pat galvoji ir apie suaugusius vyrus ir moteris? Ar manai, kad tam tikrų žmonių galimybės yra skirtingos?

LYGIŲ GALIMYBIŲ supratimas  neišvengiamai paliečia ir LYČIŲ LYGYBĖS terminą.
Dažnai tenka girdėti, kad lygių lyčių galimybių ugdymas pavadinamas BELYČIU, ir turi nepaaiškinamai neigiamą suvokimą. Tačiau esmė tame, kad lyčių lygybės ugdyme yra griaunami būtent su lytimi susiję STEREOTIPAI, kurie nuo neatmenamų laikų vis dar varžo žmones. Todėl siekiant užtikrinti lygias galimybęs, svarbiausias ir sunkiausias darbas yra tų stereotipų identifikavimas ir jų nebeformavimas.

Paskutiniuoju metu Suomijoje labai daug dėmesio susilaukia lygių galimybių ugdymas ikimokykliniame amžiuje. Jau keletą metų Švietimo ministerija finansuoja šį projektą ir rengia mokymus ankstyvojo ugdymo darbuotojams bei šviečia visuomenę.


Neseniai socialiniuose tinkluose visi dalijosi video, kuriame žmonės buvo prašomi pažaisti su kūdikiu, o tas kūdikis buvo aprengtas priešingos lyties drabužiais. Ir žaislus žmonės jam duodavo, kurie stereotipiškai priskiriami konkrečiai lyčiai.
Dar vienas pavyzdys iš visai šviežių aktualijų apie tai kaip buvo tyčiojamasi iš mergaitės dėl jos mėlynos spalvos kuprinės, nes, neva, mėlyna yra berniukiška spalva.
Ir kiek tokių pavyzdžių, paveiktų stereotipinio mąstymo, supa mus. O mes dažnai net nesuprantame, kad tai tik stereotipai, o ne kažkokios taisyklės, kurių privalome laikytis.

Suomiai šią problemą ėmė spręsti įtraukdami lygių galimybių ugdymą į patį svarbiausią žmogaus raidos etapą - ankstyvąjį ikimokyklinį amžių. Kitaip tariant, stereotipai ne  tik kad nepradedami formuoti, bet jau griaunami vaikų darželyje.
Prieš keletą metų Suomijos švietimo ministerija nutarė nustoti skirstyti vaikus pagal lytis, kreipiantis į juos berniukų ar mergaičių grupės pavadinimu. Ekspertų teigimu, verta prisiminti, kad ne visi   berniukai ar megraitės priskiria save konkrečiai lyčiai pagal išorinę išvaizdą.  Patarimas: kai kitą kartą norėsi kažką pasakyti Mindaugui ir Donatui, tai taip ir kreipkis į juos vardais, o ne "BERNIUKAI!"

Dažnai žaidimų zonos ar patys žaislai yra suskirstomi į berniukiškus ir mergaitiškus. Visuomenėje įprasta matyti mergaites žaidžiant su lėlėmis, berniukus - su mašinomis. Bet ar tai nuoširdus jų pačių pasirinkimas, ar visgi suaugusiojo postūmis link tam tikrų žaislų? Verta atkreipti dėmesį, kad žaidimai su pačiais įvairiausiais ir skirtingais žaislais ugdo skirtingus įgūdžius ir sugebėjimus. Atimti iš vaiko galimybę savarankiškai ugdyti sugebėjimus vien dėl paprasto stereotipinio nusistatymo yra nesąžininga jo atžvilgiu.

Daugiau informacijos ir konkrečių patarimų apie lygių galimybių ugdymą Suomijoje:
https://www.opettaja.fi/tyossa/silppua-stereotypiat-nailla-keinoilla-edistat-tasa-arvoa-ja-yhdenvertaisuutta/
http://www.tasa-arvoinenvarhaiskasvatus.fi/hanke/



2018 m. spalio 25 d., ketvirtadienis

Baimė ir mėlynės

foto:ilonpolku.fi

Bijote dėl to, kad ant jūsų vaiko pamatę mėlynę aplinkiniai jus paskųs tarnyboms? Galiu nuraminti, kad taip tikrai nebus. 
Mėlynės, žaizdos, randai yra neatsiejamas vaikystės atributas, atsirandantis dėl natūralaus instinkto grūdintis ir išgyventi. 
Bet kartais tos mėlynės ir kitokios žymės atsiranda patiriant fizinį smurtą. Didysis klausima čia ir yra: tai kaip atskirti, ar vaikas mušamas ar ne?
Naudojamą fizinį smurtą pirmiausia parodo JŪSŲ ryšys su vaiku. Patikėkite, jis taip aiškiai yra matomas, kad patyrusi akis lengvai gali pasakyti, koks yra JŪSŲ auklėjimo stilius, metodai, ką JŪS veikiate namie, ką ir su kuo kalbate. Vaikai nemoka meluoti, nemoka nuslėpti baimės, kurią keliate galbūt JŪS ar JŪSŲ elgesys. Bet JIE taip pat nesugeba paslėpti didelės meilės, kurią gauna iš JŪSŲ, ir jų akyse net ir be žodžių matosi raumens sumušimo kilmė. Nors kartais fantazija skrieja toli, ir galima prisiklausyti įvairiausių istorijų iš šeimų gyvenimo. Bet ne visada kompetetingas suaugęs ta istorija patikės ir puls skųsti JUS tarnyboms.
Jeigu atvesite vaiką į darželį su didžiule mėlyne po akimi, o jis auklėtojai sakys, kad savaitgalį su tėvais karstėsi medžiuose ir šaka neklaužada taip baisiai sužeidė akį, auklėtoja tikrai matys, ar tai tiesa ar ne. Nors aplinkiniai ir nėra aiškiaregiai, bet visi tie, kurie nenaudoja smurto auklėdami vaikus, gali būti ramūs. Bijo ir garsiai rėkia tik tie, kurie tam turi priežastį. "Vagie - kepurė dega! "